Ar galima palikti bažnyčią?

Šį klausimą dažniausiai užduoda žmonės, kurie jau žino, ką pasakytų jų bažnyčia, ir nori sąžiningesnio atsakymo. Štai vienas.

Šis puslapis nebando tavęs sugrąžinti. Jame nėra tono "grįžk sekmadienį, viskas susitvarkys." Toji frazė jau pridarė pakankamai žalos. Užuot vietoj to jis bando padaryti kai ką sunkesnio: atskirti kelis klausimus, kurie lietuviškame palikti bažnyčią sulydomi į vieną. Nes konkreti bažnytinė institucija Lietuvoje, krikščionybė kaip tokia ir Dievas yra trys skirtingi dalykai, ir kiekvienas jų nusipelno atskiro atsakymo.

Keletas sąvokų iš pradžių

Skaitytojams be bažnytinio konteksto:

• Bažnyčia šiuolaikiškai dažniausiai reiškia du dalykus, kuriuos verta atskirti. Pirma — institucija ir pastatas: hierarchija, parapija, sekmadienio mišios, tikybos pamoka, savas papročių rinkinys. Antra — pirmine krikščioniška prasme tai buvo ne pastatas ir ne institucija. Graikiškas žodis ekklesía reiškė susirinkimą — žmonių, besiburiančių apie Jėzaus asmenį, grupę. Tik vėliau tas žodis ėmė reikšti ir struktūrą, hierarchiją, šventyklą. Kai šiame puslapyje sakoma bažnyčia, svarbu, kuria prasme.
• Jėzus iš Nazareto buvo žydų keliaujantis mokytojas, gyvenęs pirmajame amžiuje romėnų okupuotoje Judėjos provincijoje. Krikščionybė papildomai teigia, kad jis buvo ir Dievas žmogaus pavidalu. Jis buvo nužudytas apie 30 metus po Kristaus romėnų valdžios, bausmės būdu, vadinamu nukryžiavimu.
• Evangelijos yra keturi trumpi Jėzaus gyvenimo aprašymai — Mato, Morkaus, Luko ir Jono — surašyti jo sekėjų per kelis dešimtmečius po jo mirties.
• Apaštalai yra titulas, kuriuo pirmieji krikščionys vadino nedidelę vadovų grupę, kurią Jėzus asmeniškai išsiuntė mokyti. Petras buvo vienas artimiausių Jėzaus sekėjų.

Trumpas, sąžiningas atsakymas

Taip, kartais palikti yra teisingas pasirinkimas. Biblija nereikalauja, kad liktum bendruomenėje, kuri tave žaloja, ir ji netapatina bažnyčios su ta konkrečia vietine parapija, kurioje dabar esi. Gilesnis klausimas yra tai, ką darai po to — ar galiausiai vėl atrandi kokią nors krikščioniškos bendruomenės formą, ar tavo tikėjimas ilgam nueina po žeme, ar nutinka kažkas visai kita. Ir dar giliau — tai, ką atskirti verta pirmiausia: palikti konkrečią bažnyčią ir palikti Dievą nėra tas pat.

Trys skirtingi klausimai po vienu

Pirmas klausimas, kurį pati krikščionių tradicija atskiria: ar galiu liautis dalyvavęs konkrečioje institucijoje, kurioje patyriau skriaudą arba praradau pasitikėjimą? Tai klausimas apie instituciją, jos vadovus, jos kultūrą.

Antras: ar krikščionybė kaip tokia man dar galioja, ar galiu ją visą padėti į šalį? Tai klausimas apie tradiciją — apie jos teiginius apie Jėzų, apie jo mirtį ir prisikėlimą (krikščionių teiginį, kad Jėzus po egzekucijos praėjus trims dienoms buvo matytas gyvas), apie jos etiką.

Trečias: ar Dievas, kuriam meldžiausi vaikystėje, dar yra, ar jo apskritai nebuvo? Šis klausimas jau visai kitoks — ne apie bažnyčią, ne apie tradiciją, o apie paties Dievo buvimą ir charakterį.

Šie trys klausimai lietuviškame palikti bažnyčią sulydomi. Daug suaugusiųjų į pirmą atsako taip, į antrą — nežinau, o į trečią — vis dar tyliai meldžiuosi vakarais. Tame nėra prieštaravimo. Tai trys skirtingi dalykai.

Eilutė, kuria į tave numeta

Eilutė, kurią šiame pokalbyje dažniausiai ištraukia, yra iš Hebrajams — laiško senesnėje krikščionių tekstų dalyje: "Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet vienas kitą padrąsinkime." Ta eilutė tikra, ir čia nedėsim, kad jos nėra.

Bet verta pamatyti, ką ji iš tikrųjų sako. Ji nesako "lik toje bažnyčioje, kurioje esi." Nesako "nekeisk bažnyčios." Nesako "toleruok skriaudą." Ji sako, kontekste, kad buvimas kartu su kitais Jėzaus sekėjais svarbus — kad bendrystėje vyksta kažkas, kas nevyksta vienatvėje. Ar konkretus susirinkimas, kuriame dabar esi, yra tas, kuris tą eilutę įgyvendina, yra atskiras klausimas, kurio pati eilutė už tave neatsako.

Nemažai žmonių krikščionybės istorijoje paliko konkrečias vietines bendruomenes — kartais skubiai, kartais didele kaina — ir pačiu pasitraukimu tą eilutę gerbė, nes bendruomenė, kurią jie paliko, iš tikrųjų nedarė to, ką ta eilutė aprašo.

Kai palikti yra teisingas pasirinkimas

Yra padėčių, kuriose pačios Biblijos logika palaiko pasitraukimą.

Kai skriauda tikra, o bendruomenė nenori jos spręsti. Dvasinė prievarta, seksualinė prievarta, finansinė manipuliacija, spaudimas, dangstymas. Tai, kas įvyko, yra atskiras, neatleistas blogis — o didesnė institucija, kuri nesugebėjo to sąžiningai pripažinti, praranda teisę į pasitikėjimą. Pats Jėzaus mokymas apie tuos, kurie žaloja mažuosius, yra negailestingas. Nesi įpareigotas likti ten, kur skriauda saugoma.

Kai vadovybė pametė kryptį. Anot Mato evangelijos, matydamas savo laiko religinius vadovus, kurie "riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nė pirštu nenori jų pajudinti," Jėzus nesako savo sekėjams besąlygiškai jų klausyti. Jis stato aiškų atstumą tarp to, ką tradicija neša, ir to, ką konkretūs religiniai vadovai daro. Tas atstumas ne šiuolaikinių kritikų sugalvotas — jis stovi pačiame tekste.

Kai buvimas ten griauna tavo tikėjimą. Šitą daugelis tokioje padėtyje esančių žino savo viduje ir nesijaučia turintys teisę pasakyti garsiai. Jei konkreti bažnyčia, kurioje esi, tau daro sunkiau, o ne lengviau, išlaikyti tikėjimą, aritmetika ne likimo naudai. Ta pati Jėzaus kalba yra būtent apie religines sistemas, kurios užstoja duris į tai, ką turėtų atverti.

Palikti bažnyčią ir palikti Jėzų — ne tas pat

Čia yra dalis, kuri daugeliui lietuvių skaitytojų sunkiausia, nes ji nuolat sulydoma su pirmomis dviem. Ar palikdamas bažnyčią paliksiu ir Dievą?

Pavyzdys, kurį pateikia tradicija, sako: ne automatiškai. Yra scena vienoje evangelijoje, kurioje daug ligšiolinių Jėzaus šalininkų pasitraukia, nes mokymas, kurį girdi, jiems per sunkus. Jėzus atsigręžia į savo artimesnį ratą ir klausia: "Gal ir jūs norite pasitraukti?" Petras atsako: "Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius." Kas čia verta dėmesio: Jėzus leidžia pasitraukti tiems, kurie traukiasi. Nebėga paskui juos, viešai jų negėdina. Duoda jiems laisvę. Palieka pokalbį atvirą tiems, kurie lieka.

Tai reiškia: jei palieki bažnyčią ir nežinai, kur tai tave palieka su Dievu, pati tradicija tavo žingsnio nelaiko galutiniu nutraukimu. Ji laiko jį klausimu, į kurį vis dar esi pašauktas atsakyti — atskirai, savo paties valia.

Ir dar viena: tikrinti leidžiama. Vienas ankstyviausių krikščionių dokumentų — Apaštalų darbai — giria konkrečią ankstyvųjų krikščionių grupę iš Berėjos miesto, kurie "kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip iš tikrųjų yra." Pavyzdys aiškus: krikščionių tradicija pati laiko tikrinimą pagirtinu, o ne nusižengimu. Gali tikrinti. Tas pats galioja ir sąžiningumui dėl institucijos klaidų — ankstyvieji krikščionių tekstai atvirai sako, kad savo kaltes (taip pat ir bendruomenės) verta pripažinti, o ne dangstyti.

Kai palikti gali būti per anksti

Kelios sąžiningos pastabos — ne kaip priekaištas, o kaip duomenys.

• Jei reikalas daugiausia tas, kad esi pavargęs ar pilkas iš nuobodulio, tai veikiau poilsio tarpsnio klausimas nei visiško pasitraukimo. Abu tikri, ir jie skirtingi.
• Jei dar niekam iš vadovybės nesi pasakęs, kas iš tikrųjų negerai, kartais toks pokalbis pavyksta blogai, o kartais netikėtai gerai. Šiaip ar taip, dažniausiai iš jo išeini su aiškesniais duomenimis.
• Jei tavo alternatyva yra jokios bendruomenės neribotam laikui, verta žinoti, ką rodo patirtis: dauguma tų, kurie planuoja "turėti privatų tikėjimą amžinai," po dešimties metų pastebi turintys jo labai mažai. Tai ne kaltinimas ir ne bauginimas — tik pastebėjimas. Žmogus sukurtas tam bendrystėje, ir jos nebuvimas per laiką turi pasekmių.

Kai lieku, bet man sunku

Kita šio puslapio skaitytojų dalis neplanuoja formaliai išstoti, bet viduje nebežino, kodėl dar eina. Kunigas, sakantis nepakeliamų dalykų. Parapija, kuri neįvardijo aukų vardais. Pamokslai, neatsakantys į nieką, kas iš tikrųjų vyksta gyvenime.

Šiai grupei tradicija turi kelis paprastus žingsnius, vertus apsvarstyti prieš pasitraukiant. Pirma: galima ieškoti kitos bendruomenės — kitos parapijos, kito kunigo, ekumeninės akademinės sielovados, pasauliečių grupės, kur pokalbis nėra formalus. Lietuvos krikščionija didesnė ir įvairesnė, nei atrodo iš vienos vietos. Tai, kad tavo konkreti parapija atrodo mirusi, nereiškia, kad visa tradicija mirusi. Antra: galima kuriam laikui sustoti tiesiog prie pačių evangelijų skaitymo, be institucinio apvalkalo, ir pamatyti, ką tas asmuo — Jėzus — pats tau reiškia be bažnytinės aplinkos. Trečia: galima likti pokalbyje su Dievu, tegul ir kritiškame, nepatenkintame, piktame. Puslapiai "Ar galima pykti ant Dievo?" ir "Ar abejoti — normalu?" būtent tuo ir užsiima.

O dabar ką?

Jei skaitai tai apsisprendimo viduryje — turi konkrečią situaciją, konkretų klausimą, konkrečią skriaudą arba konkretų žmogų, kuris tau kažką padarė — gali apie tai pasakyti. Mūsų pokalbis nemokamas, privatus ir tavo kalba. Jo neveda jokia bažnytinė institucija. Nieko iš anksto pasirinkti nereikia. Tu pradedi; tu jį baigi, kada panorėjęs.

Jei skriauda, apie kurią kalbi, patirta vaikystėje ir dar niekam jos nepranešei, pagalbos galima ieškoti ir už religinio konteksto — nemokamai, emocinės paramos ir psichologinės pagalbos linijose. Jei tai, ką dabar išgyveni, krypsta link minčių pakenkti sau, prašom susisiek su pagalba: skubi pagalba Lietuvoje — 112, o pasikalbėti galima nemokamai ir anonimiškai (pavyzdžiui, Jaunimo linija arba Vilties linija).

Iš kur tai Biblijoje

• Mato 23,1–4 — Jėzus apie religinius vadovus, kurie "riša sunkias, nepakeliamas naštas"
• Hebrajams 10,24–25 — kontekste tai raginimas už bendrystę, o ne prieš pasitraukimą iš kurios nors konkrečios
• Jono 6,66–68 — Jėzus leidžia pasitraukti tiems, kurie traukiasi, ir klausia tų, kurie lieka
• Mato 18,20 — Jėzaus bažnyčios apibrėžimas mažas: "kur du ar trys susirenka mano vardu"
• 1 Jono 1,8–9 — ankstyvas krikščionių raginimas būti sąžiningam dėl savų kalčių
• Apaštalų darbai 17,11 — pagyrimas berėjiečiams, kurie "kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip iš tikrųjų yra"