Ar aš per daug sugniuždytas Dievui?

Šis klausimas yra kitoks nei "ar man gali būti atleista?". Kaltė yra apie konkretų dalyką, kurį padarei. Šis klausimas yra apie visą žmogų — apie jausmą, kad problema yra ne vienas poelgis, o tu pats, toks, koks tapai. Pavargęs. Su modeliais, iš kurių neišeini. Su praeitimi, kurios, atrodo, jau nebeatitaisysi. Galbūt su kažkuo, ką kiti padarė tau ir kas tavyje tebeaidi kaip garsas, kurio negali išjungti.

Šis puslapis nėra tam, kas nori išgirsti, kas gerai skamba. Jis tam, kas nori sužinoti, kas iš tikrųjų yra siūloma.

Keletas sąvokų iš pradžių

Skaitytojams be bažnytinio konteksto:

• Jėzus iš Nazareto buvo žydų keliaujantis mokytojas, gyvenęs pirmajame amžiuje romėnų okupuotoje Judėjos provincijoje. Krikščionybė papildomai teigia, kad jis buvo ir Dievas žmogaus pavidalu. Jis buvo nužudytas apie 30 metus po Kristaus romėnų valdžios, bausmės būdu, vadinamu nukryžiavimu.
• Kristus yra titulas, o ne pavardė. Tai graikiškas hebrajiško žodžio Mašiach (Mesijas) vertimas — pateptasis, žydų tradicijoje seniai išpranašauta figūra. Pirmieji krikščionys šį žodį vartojo kaip įprastą būdą kalbėti apie Jėzų.
• Evangelijos yra keturi trumpi Jėzaus gyvenimo aprašymai — Mato, Morkaus, Luko ir Jono — surašyti jo sekėjų per kelis dešimtmečius po jo mirties.
• Paulius buvo vienas ankstyviausių krikščionių rašytojų. Prieš savo atsivertimą jis vertėsi krikščionių persekiojimu; vėliau save apibūdino kaip "pirmąjį iš nusidėjėlių."
• Nuodėmė, krikščioniškoje kalboje, yra ne tik blogo darymas. Tai platesnė būklė — buvimas ne toks, koks žmogus turėjo būti — ir konkretūs poelgiai, kylantys iš tos būklės.
• Malonė yra krikščioniškas žodis nepelnytam palankumui — kai Dievas elgiasi su kažkuo gerai, nors tas to nenusipelnė ir negalėtų nusipelnyti.
• Rojus yra žodis, kurį Jėzus vartoja tiesioginei, sąmoningai buvimo su Dievu patirčiai po mirties.

Trumpas, sąžiningas atsakymas

Ne. Ir tai nėra pamaldi raminanti frazė. Tai konkretus turinys to, ką krikščionybė teigia — o tekstai, kuriais ji remiasi, šiuo klausimu nuostabiai blaivūs. Žmonės, kuriuos Biblija pastato kaip pavyzdį, ką Dievas priima, nėra švelnūs, vidutiniai atvejai. Jie yra būtent tie atvejai, apie kuriuos kas nors pagalvotų, kad jie jau pralaimėti.

Ką šis klausimas iš tikrųjų klausia

Prieš prieinant prie paties argumento — vienas trumpas dalykas. "Ar aš per daug sugniuždytas?" dažnai girdimas kaip religinis klausimas, bet retai toks yra. Dažniausiai tai santykio klausimas: ar aš kam nors pakeliamas, jei jis pamatys, kas iš tikrųjų viduje? Tikriausiai jau esi uždavęs šį klausimą žmonėms — tėvams, partneriui, draugams — ir kartais patyrei, kad atsakymas vis dėlto buvo tas, kad tavęs per daug.

Krikščionybė šio klausimo neįneša į kažkokį religinį kambarį. Ji palieka jį tokį, koks yra — ir pasako kai ką konkretaus apie adresą, kuriuo jį siunti.

Ko krikščioniškas atsakymas nėra

Tai nėra "nesi jau toks blogas." Krikščionių tradicija to niekada neteigė. Ji labai rimtai priima, kad žmonės iš tikrųjų sužalojami — ir to, ką patys daro, ir to, kas jiems buvo padaryta. "Nesi jau toks blogas" nėra paguoda; tai žaizdos sumenkinimas.

Tai nėra "pirma susitvarkyk, tada galėsi ateiti." Tai labai paplitusi mintis, ir ji yra atvirkštinė tam, ką krikščionybė iš tikrųjų moko. Jei pirma reikėtų susitvarkyti, būtum tame taške, kur Dievo tau labiausiai nereikia. Tai netinka.

Tai nėra "Dievas tave myli, tad viskas gerai." Tai suglebusi versija. Krikščioniškas teiginys yra konkretesnis ir brangesnis — jis neteigia, kad viskas gerai, o kad Dievas perėjo į savo pusę, kad neštų tai, kas nėra gerai.

Koks krikščioniškas atsakymas iš tikrųjų yra

Krikščionybės atsakymas į "ar aš per daug sugniuždytas?" turi dvi dalis. Jos susijusios.

Pirma: Dievas eina prie to, kas sudužę, o ne prie to, kas sveika. Tai ne pastaba apie kažkokias dieviškas simpatijas — tai ištisinis Jėzaus elgesio aprašymas evangelijose. Jis pats eina prie žmonių, atstumtų į pakraštį: prostitutės, mokesčių rinkėjo, raupsuotojo, apsėstojo, moters su penkiomis žlugusiomis santuokomis, nuteistojo šalia jo ant kryžiaus. Tai ne atsitiktinumas — tai pačios medžiagos centras. Viename gyvenimo aprašyme — Mato evangelijoje — Jėzus sako apie save: "Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu."

Sename tekste iš Izaijo knygos, kurį evangelijos aiškiai sieja su Jėzumi, yra eilutė, nuo tada suprantama kaip šio elgesio aprašymas: "Palaužtos nendrės nelauš ir rusenančio dagčio negesins." Palaužta nereiškia dar visai gerai. Tai reiškia: jau bebylanti. Rusenantis nereiškia silpnai degantis. Tai reiškia: bebaigiantis užgesti. Būtent tokį vaizdą krikščionybė renkasi Dievo elgesiui su tokiais žmonėmis kaip tu.

Antra: kaina už tai, ką atsineši, sumokėta. Tai specifiškai krikščioniška dalis. Krikščionybė nesako "nesi toks sugniuždytas, kaip manai." Ji sako kai ką kita: "Galbūt esi net labiau sugniuždytas, nei pats žinai — ir būtent dėl to Jėzus mirė ant kryžiaus."

Paulius, laiške krikščionims Romoje, rašytame apie 57 metus, sako tai tiesiai: "Kristus, mums dar tebesant silpniems, savo metu numirė už bedievius." Atkreipk dėmesį į žodelį dar. Ne po to, kai pasitaisėme. Dar tada, kai buvome visiškai tame.

Kas Biblijoje pastatyti kaip pavyzdys

Verta pamatyti, ką krikščionybė sudėjo į savo pačios tekstus kaip pavyzdį žmonių, kuriuos Dievas priima. Tai ne švelnūs atvejai.

• Karalius, kuris apvaisino svetimą žmoną, o jos vyrą liepė nužudyti (Dovydas).
• Žmogus, praleidęs gyvenimą medžiodamas krikščionis ir rūpindamasis jų egzekucija (Paulius).
• Artimas Jėzaus draugas, kuris spaudžiamas per vieną naktį tris kartus viešai jo išsigynė (Petras — vienas artimiausių Jėzaus sekėjų).
• Moteris su penkiomis žlugusiomis santuokomis (samarietė Jono evangelijoje).
• Nuteistas nusikaltėlis, nužudytas šalia Jėzaus, kuris paskutinėmis savo gyvenimo valandomis jam sako: "Jėzau, atsimink mane." Jėzus atsako: "Šiandien su manimi būsi rojuje."

Krikščionybė šias istorijas sąmoningai paliko savo tekstuose. Jos nėra gėdingos pastraipos paraštėje — jos centre. Kas iš tų žmonių buvo priimtas, tas negali sąžiningai sakyti, kad būtų per daug kažko.

Kai sugniuždymas nėra tavo kaltė

Svarbus atskyrimas. Vieni ieško "ar aš per daug sugniuždytas?" dėl dalykų, kuriuos padarė. Kiti ieško to dėl dalykų, kurie buvo padaryti jiems — smurto, apleidimo, šeimos, kurioje niekas nelaikė. Tai kita padėtis.

Krikščionybė čia turi labai aiškų dalyką. Tai, kas tau buvo padaryta, nėra tai, už ką turėtum atsakyti prieš Dievą. Tai yra tai, ką Dievas su tavimi neša. Psalmėse — senoje maldų ir eilių rinkinyje Biblijos pradinėje dalyje — Dievas vėl ir vėl aprašomas kaip tas, kuris arti tų, kurių širdis sudužusi. Tai ne nugalėtojų aprašymas; tai aprašymas tų, kurie jau įlūžę. Būtent jie kreipiami vardu.

Tad jei esi sugniuždytas, nes kažkas tau nutiko, tuomet tai krikščioniškoje kalboje nėra nuodėmė, kuri tave skiria nuo Dievo. Tai veikiau tai, ką Dievas tavyje priima ir gydo — per laiką, kuris nėra viena diena.

Sunkioji vieta

Yra vieta, kur tai pasidaro sunku, ir ją čia norisi įvardyti sąžiningai. Kartais tikroji problema yra ne tai, ar Dievas tave priima. Problema ta, kad tu pats savęs negali priimti. Tu girdi atsakymą ne, nesi per daug sugniuždytas — ir tiesiog juo netiki.

Tai suprantama. Tai ir nėra galutinė būsena. Krikščionių tradicija pažįsta šią būklę ir neturi jai pigaus atsakymo. Ji siūlo laiką po to, kas iš tikrųjų buvo pasakyta. Tai, ko dabar negali priimti, po savaitės, mėnesio, metų gali atrodyti kitaip — ne todėl, kad keičiasi teiginys, o todėl, kad keičiasi klausa.

Pats Paulius turėjo kažką, kas jį kankino — jis to neįvardija, bet tai buvo konkretus fizinis ar dvasinis sunkumas, kurio niekaip neatsikratė. Jis aprašo tai laiške, ir atsakymas, kurį gauna, nėra "jis dingo," o: "Tau gana mano malonės, nes mano galybė pasireiškia silpnume." Išvertus: sugniuždymas nėra argumentas prieš Dievo artumą. Tai vieta, kurioje Dievo artumas pasirodo.

Konkretus žingsnis

Jei dabar tai galvoji rimtai ir nori žinoti, kas toliau:

• Pasakyk tai Dievui sąžiningai, savais žodžiais. Gali sakyti: "Dieve, aš pavargęs. Nebežinau, ar dar esu kam nors pakeliamas. Imu tai, ką duodi, nes pats jau nebeįstengiu." Nebūtina, kad tai skambėtų gražiai.
• Ieškok ne savo įvertinimo, o artumo. Tai krikščioniško atsakymo esmė — ne esi pakankamai geras, o esi ieškomas.
• Jei augai aplinkoje, kur tau buvo sakoma, kad tavęs per daug, patikrink tai. Tai buvo konkreti subkultūra, o ne krikščionių tradicijos teiginys apie tave.
• Jei įmanoma, susirask žmogų, kuris padėtų tai išgirsti. Terapeutą, dvasinį palydėtoją, blaivų draugą. Šį atsakymą sunku priimti vienam.

O dabar ką?

Jei dabar nebežinai, kaip toliau, ir nori su kuo nors pasikalbėti be jokio spaudimo, tai gali padaryti. Mūsų pokalbis nemokamas, privatus ir tavo kalba. Nieko nereikia iš anksto pasiruošti ar pagrįsti. Tu pradedi; tu jį baigi, kada panorėjęs.

Jei dabar esi ūmioje krizėje arba turi minčių pakenkti sau, prašom nustok skaityti ir susisiek su pagalba: skubi pagalba Lietuvoje — 112, o pasikalbėti galima nemokamai ir anonimiškai emocinės paramos linijomis (pavyzdžiui, Jaunimo linija arba Vilties linija). Šis puslapis gali tavęs palaukti.

Iš kur tai Biblijoje

• Mato 11,28–30 — "Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti"
• Izaijo 42,3 — "palaužtos nendrės nelauš ir rusenančio dagčio negesins"
• Romiečiams 5,6–8 — "mums dar tebesant silpniems, Kristus numirė už bedievius"
• Luko 15,11–32 — palyginimas apie sugrįžtantį sūnų
• Psalmynas 51,17 — "sudužusios ir prislėgtos širdies tu, Dieve, nepaniekinsi"
• 2 Korintiečiams 12,9 — "mano galybė pasireiškia silpnume"