Ar Dievas mane myli?

Jei atsidūrei prie šio klausimo, greičiausiai čia ne teologija. Tu kažką neši su savimi — gėdą dėl kokio sprendimo, ilgą tarpsnį, kai niekas nesijautė gerai, atstumą nuo žmonių, sakiusių, kad tave myli, arba tylų įtarimą, kad tavo praeitis ar tai, kas viduje, išbraukia tave iš tų, kurių Dievas apskritai galėtų norėti.

Tau šis klausimas nėra akademinis. Ir šis puslapis nėra.

Keletas sąvokų iš pradžių

Skaitytojams be bažnytinio konteksto:

• Jėzus iš Nazareto buvo žydų keliaujantis mokytojas, gyvenęs pirmajame amžiuje romėnų okupuotoje Judėjos provincijoje. Krikščionybė papildomai teigia, kad jis buvo ir Dievas žmogaus pavidalu. Jis buvo nužudytas apie 30 metus po Kristaus romėnų valdžios, bausmės būdu, vadinamu nukryžiavimu.
• Kryžius yra krikščioniškas trumpinys tai egzekucijai — viešam romėnų Jėzaus nužudymui apie 30 metus.
• Kristus yra titulas, o ne pavardė. Tai graikiškas hebrajiško žodžio Mašiach (Mesijas) vertimas — pateptasis, žydų tradicijoje seniai išpranašauta figūra. Pirmieji krikščionys šį žodį vartojo kaip įprastą būdą kalbėti apie Jėzų.
• Nuodėmė krikščioniškoje kalboje nėra vien daryti kažką bloga. Tai platesnė būklė — būti ne tokiam, koks žmogus turėjo būti, — ir konkretūs veiksmai, plaukiantys iš tos būklės.
• Paulius buvo vienas ankstyviausių krikščionių rašytojų. Apie trečdalį Naujojo Testamento sudaro jo laiškai. Prieš tapdamas krikščioniu jis pats persekiojo krikščionis.
• Evangelijos yra keturi trumpi Jėzaus gyvenimo aprašymai — Mato, Morkaus, Luko ir Jono, — jo sekėjų užrašyti per kelis dešimtmečius po jo mirties.

Trumpas, sąžiningas atsakymas

Taip. Krikščioniškas teiginys apie Dievo meilę nėra sentimentalus teiginys. Tai konkretus teiginys apie tai, ką Dievas padarė — viešai, istorijoje, su aiškiai įvardijama kaina. Jei teiginys tiesa, joks tavo jausmas sunkią valandą nekeičia fakto. Dievo meilė nepriklauso nuo tavo pasiekimų, nuopelnų, tavo jausmų jam ar netgi nuo to, ar esi tikras, kad meilė apskritai egzistuoja.

Meilė nėra tas žodis, kurį dauguma įsivaizduoja

Kasdienėje kalboje meilė pritaikoma daugybei dalykų — patrauklumui, jausmui, prisirišimui, bendram šilumos pojūčiui. Krikščioniška meilės forma reiškia kai ką kita ir reiklesnio: atiduoti brangiausia kito labui, be jokios garantijos, kad tau atsakys tuo pačiu.

Paulius laiške krikščionims Romoje, rašytame apie 57 metus, krikščionišką teiginį suformulavo taip: "Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai."

Sakinio sandara ir yra esmė. Žodis, kurį Paulius vartoja nusidėjėliams, jam reiškia visus (o ne vien moraliai blogiausius žmones — Paulius jį taiko sau visuose savo raštuose). Ką Paulius sako: Dievo meilė buvo parodyta būtent tada, kai tie žmonės dar nebuvo savęs susitvarkę, — ne todėl, kad būtų susitvarkę. Niekas jos neužsitarnauja. Meilė niekada nestovėjo ant tokių sąlygų.

Kas Dievo meilė nėra

Keli paplitę nesusipratimai, pridarantys daug žalos:

Ji nepriklauso nuo tavo pasiekimų. Jei neši su savimi vaizdinį, kad Dievas myli tave, kai gražiai elgiesi, ir nusisuka, kai ne, krikščioniška versija nėra tokia. Teiginys yra kaip tik atvirkščias — momentas, kai Dievo meilė pasirodė aiškiausiai, buvo tas, kai mažiausiai ją buvome užsitarnavę.

Ji nėra tas pat, kas pritarimas. Dievo meilė nereiškia, kad jis pritaria viskam, ką darai. Tėvai myli savo vaikus nepritardami viskam, ko šie nori. Painioti meilę su pritarimu ir gimdo arba sentimentalaus Dievo (kuris tik ploja), arba pikto Dievo (kuris tik smerkia) vaizdą. Krikščionybė istoriškai teigė, kad Dievas ir pilnai myli, ir sąžiningai teisia — tuo pačiu metu, o ne pakaitomis.

Ji nėra tas pat, kas patikti. Kasdienėje kalboje kažkas tau patinka gali būti pasyvu. Dievo meilė krikščionybėje yra aktyvi — tai, ką jis padarė, o ne tai, ką jautė.

Ji nepriklauso nuo to, ar tu ją junti. Daugybė rimtų krikščionių turi ilgus tarpsnius, kai Dievo meilės nejaučia. Tai nereiškia, kad jos nebėra. Dievo meilė įsišaknijusi tame, ką jis padarė, o ne tame, kaip tu dėl jos jautiesi antradienio rytą.

Ką Dievas jautė, žiūrėdamas į tave

Dar viena krikščioniško teiginio dalis, kurios dauguma niekada negirdėjo. Senojo Testamento pranašas Sofonijas, rašęs apie 630 metus prieš Kristų, taip aprašo Dievo laikyseną savo tautos atžvilgiu: "Viešpats, tavo Dievas, yra su tavimi, galingas gelbėtojas. Jis džiaugsis dėl tavęs su linksmybe... šokinės iš džiaugsmo dėl tavęs."

Leisk paveikslui pamažu nusėsti: visagalis Dievas, virš tavęs, su džiaugsmu. Šokinėja iš linksmybės. Ne susigėdęs, ne nenoromis. Su mielumu.

Jei tavo paveldėtas Dievo paveikslas yra šalto, nusivylusio, teisiančio tėvo, tai nėra tas Dievas, kurį aprašo Biblija. Tą paveikslą teks pakeisti — tikrasis yra šiltesnis.

O ką dėl mano praeities?

Tai konkretus klausimas, kurį iš tikrųjų užduoda dauguma žmonių. Ar Dievas mane myli po to, ką padariau? Ar Dievas mane myli, žinodamas, ką galvoju, kai niekas nemato? Ar Dievas mane myli šitame įpročio rate, iš kurio neišeinu?

Krikščioniškas atsakymas yra taip, ir konkrečiai: kol dar buvai tame rate. Kol dar buvai tame sprendime. Kol dar nešei tai, ką neši. Meilė atėjo ne po to, kai susitvarkei. Meilė yra tai, kas prieinama dabar, be jokios išankstinės sąlygos.

Žmonės Biblijoje, gavę šią meilę, yra tarp kitų svetimavęs karalius (Dovydas), persekiotojas, padėjęs žudyti krikščionis (Paulius), mokinys, spaudžiamas išsigynęs pažįstąs Jėzų (Petras), moteris su penkiomis žlugusiomis santuokomis (samarietė Jono evangelijoje), nuteistasis, miręs ant kryžiaus už realius nusikaltimus (Luko evangelijoje). Krikščionybė sąmoningai nusprendė šias istorijas išlaikyti.

Dalis, kuri privalo būti tikra

Jei teiginys būtų ne daugiau kaip jausmas, jis būtų pigus. Krikščioniškas teiginys yra tas, kad Dievas parodė savo meilę konkrečiame įvykyje: viešoje Jėzaus egzekucijoje — ir kad praėjus trims dienoms jis buvo matytas gyvas. Be šio įvykio "Dievas tave myli" tėra sakinys, kurį kažkas pasakė. Su juo tai tampa vieša tikrove, kurią gali tirti.

Ko tai iš tavęs reikalauja

Pradžioje nieko. Dievo meilė nepriklauso nuo teisingo tavo atsakymo. Ji pasiūlyta. Tavo dalis, galų gale, yra nuspręsti, ar pasitikėsi pasiūlymu — ar jį priimsi ir leisi jam iš naujo sutvarkyti tavo gyvenimą.

O dabar ką?

Jei šis klausimas verčia tave tyloje nešti kai ką, tau nereikia to spręsti vienam. Mūsų pokalbis nemokamas, privatus ir tavo kalba. Tu pradedi; tu jį baigi, kada panorėjęs.

Iš kur tai Biblijoje

• Romiečiams 5,8 — meilė nepriklauso nuo to, ar ją užsitarnavai
• Jono 3,16 — meilė, įrodyta tuo, kas buvo atiduota
• 1 Jono 4,9–10 — meilė, parodyta veiksmu
• Sofonijo 3,17 — Dievo laikysena tavęs atžvilgiu nėra susigėdusi ar nenori
• Romiečiams 8,38–39 — baigiamasis sąrašas dalykų, kurie negali tavęs atskirti nuo šios meilės
• Jono 6,37 — "ateinančio pas mane aš neišvarysiu lauk"