Kas nutinka, kai mirštu?

Šis klausimas retai būna abstraktus. Arba galvoji apie save — diagnozė, metų skaičius, bemiegė naktis, kai staiga tampa aišku, kad tai tikrai įvyks — arba galvoji apie ką nors, ką ką tik netekai ar netrukus neteksi. Šiaip ar taip, tu nusipelnei atsakymo, kuris tave priima rimtai.

Šis puslapis nebando to poetiškai užglaistyti. Jis sako, ką konkrečiai teigia krikščionybė ir prie ko tas teiginys prisirišęs. Gali skaityti tai kaip vienos tradicijos konkretų atsakymą ir pats nuspręsti, ką apie jį manai.

Keletas sąvokų iš pradžių

Skaitytojams be bažnytinio konteksto:

• Jėzus iš Nazareto buvo žydų keliaujantis mokytojas, gyvenęs pirmajame amžiuje romėnų okupuotoje Judėjos provincijoje. Krikščionybė papildomai teigia, kad jis buvo ir Dievas žmogaus pavidalu. Jis buvo nužudytas apie 30 metus po Kristaus romėnų valdžios, bausmės būdu, vadinamu nukryžiavimu.
• Kryžius yra krikščioniškas trumpinys tai egzekucijai — viešam romėnų Jėzaus nužudymui apie 30 metus.
• Prisikėlimas yra krikščionių teiginys, kad Jėzus po savo egzekucijos praėjus trims dienoms buvo matytas gyvas kelių vardais įvardytų liudytojų.
• Kristus yra titulas, o ne pavardė. Tai graikiškas hebrajiško žodžio Mašiach (Mesijas) vertimas — pateptasis, žydų tradicijoje seniai išpranašauta figūra. Pirmieji krikščionys šį žodį vartojo kaip įprastą būdą kalbėti apie Jėzų.
• Paulius buvo vienas ankstyviausių krikščionių rašytojų; maždaug trečdalį Naujojo Testamento (pirmojo amžiaus raštų apie Jėzų ir jo sekėjus) sudaro jo laiškai.
• Viešpats ankstyvųjų krikščionių vartosenoje yra išpažinimo titulas Jėzui — reiškiantis teisėtą valdžią žmogaus gyvenimui, o ne kasdienį kreipinį.
• Rojus, kaip jį vartoja Jėzus, yra žodis betarpiškam, sąmoningam buvimo su Dievu po mirties patyrimui.
• Amžinasis gyvenimas, krikščioniškuose raštuose, nėra tiesiog ilgai trunkantis gyvenimas. Tai tam tikra gyvenimo rūšis — tokia, kokią turi pats Dievas — kuri prasideda dar šiame gyvenime, kai žmogus sutaikomas su Dievu, ir nepertrūkusi tęsiasi anapus mirties.
• Teismas, krikščioniškame supratime, nėra Dievo savavališka bausmė tiems, kurie prie jo neprisijungė. Tai galutinė forma, kurią įgauna per visą gyvenimą daromas pasirinkimas — įsileisti Dievą ar užsisklęsti nuo jo.
• Pragaras, krikščioniškame moksle, yra galutinė, nusistovėjusi forma pasirinkimo, kurį daugelis žmonių renkasi visą gyvenimą: gyventi be Dievo. Tai ne Dievo savivalė, baudžianti už neįstojimą į kokį nors klubą.

Trumpas, sąžiningas atsakymas

Krikščionybė teigia, kad mirtis nėra nei sąmonės, nei asmens pabaiga. Ji teigia du susijusius dalykus: yra betarpiška sąmoninga būsena iškart po mirties — ir yra vėlesnis kūniškas prisikėlimas į atnaujintą materialų pasaulį. Abu jie prisirišę prie vieno istorinio teiginio: kad pats Jėzus mirė ir praėjus trims dienoms buvo matytas gyvas.

Ko krikščionybė nesako

Trys dalykai, kuriuos daug kas laiko krikščioniška pozicija, bet kurie ja nėra.

Ji neteigia, kad tavo siela taps bekūniu debesėliu, plūduriuojančiu danguje. Tai veikiau vaizdinys, išaugęs iš viduramžių graviūrų ir animacinių filmų. Biblinis galutinės būsenos aprašymas kur kas materialesnis — atnaujintas kūniškas pasaulis, kuriame Dievas gyvena tiesiogiai tarp žmonių.

Ji neteigia, kad kiekvienas automatiškai patenka į tą pačią tikrovę, nesvarbu, ką pasirinko. Krikščionybė istoriškai aprašė dvi galimas galutines būsenas. Apie tai plačiau žemiau.

Ji neteigia, kad pati mirtis yra gera. Krikščioniškuose tekstuose mirtis yra "paskutinis priešas" — kažkas, kas galiausiai nugalima, o ne kažkas, ką reikėtų pagražinti. Gedulas nėra klaida. Nuraminantys paaiškinimai daugiau žaloja nei padeda.

Ką krikščionybė iš tikrųjų aprašo

Tekstai aprašo dvi laike atskirtas tikroves.

Iškart po mirties. Krikščioniška tradicija istoriškai mokė, kad asmuo lieka sąmoningas — ir kad jis betarpiškai yra su Dievu, jei pasitikėjo Jėzumi. Paulius, laiške krikščionims Korinte, rašo, kad "labiau norime iškeliauti iš kūno ir apsigyventi pas Viešpatį." Pats Jėzus paskutinėmis savo valandomis pasakė šalia jo nužudomam žmogui: "Šiandien su manimi būsi rojuje." Šiandien — o ne kada nors vėliau.

Gale. Tai mažiau žinoma, bet svarbesnė dalis. Krikščionybė niekada neteigė, kad galutinis tikslas yra plūduriuojanti būtis. Galutinis tikslas yra kūniškas prisikėlimas — tas pats žmogus, tik pakeista, nesugriaunama forma, atnaujintame pasaulyje. Paulius tai aprašo taip: "Sėjama gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjama negarbingas, keliasi garbingas. Sėjama silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas."

Paskutinė Biblijos knyga aprašo galutinį vaizdą: "Štai Dievo padangtė tarp žmonių! Jis gyvens su jais, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto."

Tai konkretus, kūniškas, bendruomeniškas vaizdinys — o ne eterinis. Tai Dievas gyvena tarp žmonių, o ne žmonės plūduriuoja virš debesų.

Dvi galutinės būsenos

Krikščionybė istoriškai aprašė ne vieną galimybę. Ji aprašė dvi. Tai bene nepatogiausia šios tradicijos dalis, ir verta ją pasakyti aiškiai, o ne apeiti.

Krikščioniškas mokymas apie teismą nėra toks, kad Dievas savavališkai baudžia žmones, kurie prie jo neprisijungė. Jis toks: kiekvienas žmogus per visą gyvenimą daro pasirinkimus, ar įsileidžia Dievą, ar užsisklendžia nuo jo — ir mirtyje šie pasirinkimai įgauna galutinę formą. Kas visą gyvenimą Dievo nenorėjo, gale gauna tai, ką pasirinko: būtį be Dievo. Būtent tai Biblija turi omenyje sakydama pragaras — ne kankinimų požemį, į kurį Dievas aktyviai stumia žmones, o galutinę formą pasirinkimo, kurį daugelis daro per visą gyvenimą.

Šis mokymas sunkus. Krikščionybė niekada neteigė, kad jis lengvas. Bet iš jo plaukia svarbi pasekmė: tavo pasirinkimas dabar turi svorio. Jis nėra simbolinis. Jis yra pati esmė.

Kodėl šis atsakymas nėra iš oro

Krikščionybė visa tai teigia ne todėl, kad tai būtų maloni mintis. Ji tai teigia, nes turi konkretų istorinį inkarą: patį Jėzų, kuris buvo nužudytas ir praėjus trims dienoms matytas gyvas.

Jei šis įvykis neįvyko, visas krikščioniškas pasakymas apie mirtį tėra troškimų projekcija. Jei jis įvyko, tai jau kas kita: išankstinis ženklas to, kas gale nutiks kiekvienam žmogui, sutaikytam su Dievu.

Paulius tai pasakė tiesiai laiške krikščionims Korinte — dar liudininkų atmintimi gyvai: "Kristus buvo prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmavaisis." Pirmavaisis čia — žemės ūkio sąvoka: pirmieji derliaus vaisiai, rodantys, kas ateis. Jėzaus prisikėlimas šia kalba yra pirmasis vaisius — visa kita ateina paskui.

Ką tai reiškia praktiškai

Trys pasekmės, jei krikščionybė teisi:

Gedulas pagrįstas, bet turi ribą. Paulius, laiške krikščionims Salonikų mieste apie mirusius tikinčiuosius: "Nenorime, broliai, palikti jus nežinioje apie užmigusiuosius, kad neliūdėtumėte kaip tie, kurie neturi vilties." Kaip tie — o ne visai neliūdėtumėte. Gedulas nėra problema. Neviltis yra.

Mirtis nepakeičia to, kas buvai — ji tai atskleidžia. Tai sunki tiesa. Tai, ką savyje puoselėjai — pasitikėjimą, kietumą, sąžiningumą, savitiesą — lieka tuo, kuo buvo. Mirtis įveda tai į formą, kurią jau buvai priėmęs.

Nevėlu ir dabar. Tai svarbiausias dalykas tam, kuris kaip tik žiūri į visa tai iš išorės. Pasakojimas apie šalia Jėzaus nužudytą žmogų — jo žodžiai likus akimirkoms iki mirties — tekstuose išsaugotas sąmoningai. Jei jam nebuvo per vėlu, tai ir tau nėra per vėlu.

O dabar ką?

Jei skaitai tai iš konkrečios priežasties — diagnozė, netektis, data, kurios bijai — apie tai gali su kuo nors pasikalbėti. Mūsų pokalbis nemokamas, privatus ir tavo kalba. Tau nereikia nieko ruošti. Tu pradedi; tu jį baigi, kada panorėjęs.

Iš kur tai Biblijoje

• Jono 11,25–26 — "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas"
• 1 Korintiečiams 15,42–44 — prisikėlimo kūno aprašymas
• 2 Korintiečiams 5,8 — "iškeliauti iš kūno ir apsigyventi pas Viešpatį"
• Luko 23,42–43 — "šiandien su manimi būsi rojuje"
• Apreiškimas 21,1–4 — galutinis atnaujinto pasaulio vaizdinys
• 1 Tesalonikiečiams 4,13–14 — gedulas, bet ne be vilties

---

Jei šią akimirką esi ūmioje krizėje arba galvoji apie savižudybę: skubi pagalba — 112. Emocinę paramą nemokamai teikia „Jaunimo linija" (8 800 28888) ir „Vilties" linija. Šis puslapis gali palaukti.