Kodėl aš čia?

Kai tai įrašai į naršyklę, klausimas retai būna abstraktus. Greičiausiai esi tarpsnyje, kai gyvenimas jaučiasi tuščias — karjera, nelaikanti to, ką žadėjo, santykiai, kurie baigėsi arba kurių niekada neturėjai, ilga tyla, kurioje niekas iš tikrųjų nesvarbu, nuovargis, nepraeinantis nuo miego. Tu klausi ne ką daryti — tu klausi, kam visa tai apskritai.

Šis puslapis mėgina priimti tave rimtai. Jis nekiša tau frazės ("surask savo aistrą"), nekiša miglotos dvasingystės ("tu esi visumos dalis") ir nėra įprastas atsakymas "Dievas turi tau planą" be jokio tęsinio. Jis sako, ką krikščionybė konkrečiai pateikia kaip atsakymą, — o tu gali nuspręsti, ką apie tai manai.

Jei kaip tik dabar esi ūmioje krizėje ir kyla minčių pakenkti sau: liaukis čia skaitęs ir kreipkis pagalbos. Lietuvoje skubi pagalba — 112; nemokamą emocinę paramą teikia, pavyzdžiui, „Jaunimo linija" ir „Pagalbos linija". Puslapis gali tavęs palaukti.

Keletas sąvokų iš pradžių

Skaitytojams be bažnytinio konteksto:

• Jėzus iš Nazareto buvo žydų keliaujantis mokytojas, gyvenęs pirmajame amžiuje romėnų okupuotoje Judėjos provincijoje. Krikščionybė papildomai teigia, kad jis buvo ir Dievas žmogaus pavidalu.
• Kristus yra titulas, o ne pavardė. Tai graikiškas hebrajiško žodžio Mašiach (Mesijas) vertimas — pateptasis, žydų tradicijoje seniai išpranašauta figūra.
• Dievo paveikslas yra sąvoka iš pirmųjų Biblijos skyrių — teiginys, kad žmonės padaryti taip, jog neša kai ką esminio iš Dievo charakterio ir orumo.
• Evangelijos yra keturi trumpi Jėzaus gyvenimo aprašymai — Mato, Morkaus, Luko ir Jono, — jo sekėjų užrašyti per kelis dešimtmečius po jo mirties.

Trumpas, sąžiningas atsakymas

Krikščionybė sako kai ką konkretaus. Trumpa forma: tu čia ne per klaidą. Tu padarytas kaip kažkas, kuris turi gyventi tam tikros rūšies santykį — su Dievu, su kitais žmonėmis, su pasauliu. Jei tai, ką junti savyje (tuštuma, ieškojimas, jausmas, kad niekas nėra visai pakankama), yra ne defektas, o užuomina į tai, kam buvai padarytas, tada atsakymas, kurio ieškai, yra ne surask tai, kas tave pripildo, o surask tą, per kurį esi padarytas.

Kas krikščioniškas atsakymas nėra

Trys vaizdiniai, kuriuos daugelis laiko krikščionišku atsakymu ir kurie yra netikslūs:

Tai nėra "Dievas turi detalų gyvenimo planą, o tavo užduotis — jį atspėti." Tai karikatūra, gimdanti daug nelaimingumo — tarsi esama vienų teisingų durų, kurias privalai surasti, o visos kitos klaidingos. Krikščionybė šito taip nemokė. Ji veikiau sakė: yra tam tikra gyvenimo rūšis, į kurią esi pašauktas (pasitikėti Jėzumi, mylėti Dievą ir žmones, būti sąžiningam santykiuose), o jos viduje turi daug laisvės, kaip tvarkyti savo gyvenimą.

Tai nėra "tavo paskirtis — tapti religingesniam." Krikščionybė niekada neteigė, kad kiekvieno žmogaus tikslas — tapti teologu, kunigu ar vienuoliu. Dauguma žmonių, tekstuose minimų kaip pavyzdžiai, turėjo visiškai įprastas profesijas — žvejai, mokesčių rinkėjas, palapinių siuvėjas, motinos, valdininkai. Prasmė nėra profesija.

Tai nėra "tavo vertė ateina iš to, ką pasieki." Tai šiuolaikinis numatytasis atsakymas, ir jis sekinantis, nes niekada nesibaigia. Visada yra dar ką pasiekti. Krikščionybė nuo pat pradžių sakė, kad tavo vertė eina tau iš anksto — ją turi anksčiau, nei ką nors padarai. Ji nėra atlygis.

Ką krikščionybė iš tikrųjų sako

Trys tarpusavyje susijusios dalys:

1. Tu čia ne per klaidą. Pirmieji Biblijos skyriai aprašo Dievą, kuris žmones daro sąmoningai — ir aiškiai vadina juos "Dievo paveikslu". Tai labai stiprus teiginys. Jis nereiškia, kad kiekvienas žmogus tobulas. Jis reiškia, kad kiekvienas žmogus neša tam tikrą orumą, nepriklausantį nuo jo pasiekimų, produktyvumo ar populiarumo. Teiginys toks radikalus, kad daug vakarietiškų žmogaus orumo sampratų — žmogaus teisės, kiekvieno asmens vertė — istoriškai išaugo būtent iš šio sakinio.

2. Tu padarytas tam tikros rūšies gyvenimui. Jėzus evangelijose kartą sutraukė visą biblinį mokymą į du sakinius: "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį." Tai nepaprastai aiškus nurodymas. Krikščioniškas teiginys yra tas, kad būtent tam tu padarytas: gyvenimui, įsišaknijusiam meilėje Dievui ir išgyvenamam meilėje konkretiems žmonėms. Visa kita — karjera, pomėgiai, turtas, statusas — priklauso pasauliui aplink šią ašį, o ne jos vietoje.

3. Tuštuma, kurią junti, nėra atsitiktinė. Viena Senojo Testamento knyga (Mokytojo knyga) sako, kad Dievas "įdėjo žmonėms į širdį amžinybės nuojautą". Tuo norima pasakyti: žmonės ilgisi kažko didesnio ir pastovesnio, nei gali duoti tiesioginis pasaulis. Tas ilgesys nėra sistemos klaida. Tai pėdsakas. Augustinas, ketvirtojo amžiaus krikščionių rašytojas iš Šiaurės Afrikos, tai išsakė taip: "Tu padarei mus sau, ir nerami mūsų širdis, kol nenurimsta tavyje."

Ką tai reiškia praktiškai

Jei tai tiesa, iš to plaukia keli konkretūs dalykai.

Tavo vertė nėra užsitarnauta. Tai priešinga šiandienos pasiekimų ir optimizavimo kultūros savijautai. Tau nereikia įrodinėti savęs. Tu nesi tai, ką pagamini. Jei leisi pasitikėjimui tuo augti, nukris tam tikra nuovargio rūšis.

Tavo vertė nepriklauso nuo tavo sėkmės. Žmonės, kurių gyvenimas išoriškai buvo mažas — kaimo šeimininkė, ūkininkas, niekam nežinomas neįgalusis — krikščioniškame skaityme turi lygiai tiek pat vertės, kiek karalius. Tai ne pamaldi banalybė. Tai tiesioginė mokymo apie Dievo paveikslą pasekmė.

Tavo užduotis konkreti, o ne epiška. Jėzus niekada nedavė žinios pavidalu "surask savo didžiąją gyvenimo svajonę". Jis sakė kai ką kita — "kas nori eiti paskui mane, teatsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi". Tai ne epiška kalba. Tai kasdienybės, konkretumo, santykio, ištikimybės kalba. Dauguma žmonių nepadarys kažko pasaulį sukrečiančio. Bet kiekvienas gali būti tas žmogus, kuris ištikimas, sąžiningas, esantis šalia ir atsigręžęs tame gyvenime, į kurį pastatytas.

Ilgesio kažko daugiau nereikia nuslopinti — jį reikia priimti. Jei kaip tik dabar esi tuščioje fazėje, krikščioniška diagnozė yra ne "tu kažką darai ne taip ir turėtum kompensuoti pozityviu mąstymu". Ji veikiau: "Tai, ką junti, yra tikra. Jis tau kai ką rodo. Sek juo."

Kai klausimas ūmus

Jei klausimas kaip tik dabar toks ūmus, kad gyvenimas nebeatrodo vertas, norime tai priimti rimtai. Prašome:

• Jei kyla minčių pakenkti sau, kreipkis pagalbos. Lietuvoje skubi pagalba — 112; nemokamą emocinę paramą teikia, pavyzdžiui, „Jaunimo linija" ir „Pagalbos linija".
• Pasakyk konkrečiam žmogui, kad tai išgyveni. Ne per socialinius tinklus — tiesiogiai, vienam asmeniui. Jei neturi kam, tai savaime yra dalykas, kurį reikia spręsti, — ir mūsų pokalbis gali būti pradžia.
• Prasmės klausimas neišsprendžiamas per vieną naktį. Tai durys, už kurių gali gyventi metų metus, kol jos aiškėja. Nesustok, kol durys neišsiaiškino.

Nuo ko gali pradėti

Jei nori patikrinti krikščionišką atsakymą, tiesiausias kelias — ne skaityti daugiau apie prasmę. Tai perskaityti vieną iš keturių Jėzaus gyvenimo aprašymų — evangelijų. Morkaus yra trumpiausias (apie pusantros valandos), Luko — išsamiausias, su stipriausiu dėmesiu visuomenės nepastebimiems. Ten sutiksi asmenį, kurio atsakymas į prasmės klausimą konkretus ir labai neįprastas. Perskaityk vieną be jokios pratarmės ir savęs paklausk pabaigoje: o jei tai tiesa?

Pastaba dėl kalbos, jei tai darysi: prieinamiausias nebažnytiniam skaitytojui lietuviškas vertimas yra Ekumeninis leidimas (A. Rubšio ir Č. Kavaliausko) — jį lengva rasti internete nemokamai.

O dabar ką?

Jei klausimas kaip tik dabar nebėra abstraktus — jei esi fazėje, kai tau reikia žmogaus, kuris išklausytų nespausdamas, — gali apie tai su kuo nors pasikalbėti. Mūsų pokalbis nemokamas, privatus ir tavo kalba. Tu pradedi; tu jį baigi, kada panorėjęs.

Iš kur tai Biblijoje

• Pradžios 1,26–27 — žmonės sukurti kaip Dievo paveikslas
• Efeziečiams 2,10 — "mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams"
• Mokytojo 3,11 — "jis įdėjo žmonėms į širdį amžinybės nuojautą"
• Apaštalų darbai 17,26–27 — "kad žmonės ieškotų Dievo"
• Jono 10,10 — "aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą ir apsčiai jo turėtų"
• Mato 22,37–39 — dvigubas meilės įsakymas kaip išgyvento gyvenimo turinys