Kodėl Jėzus turėjo mirti?

Šis klausimas Lietuvoje turi tam tikrą svorį. Daugybė žmonių užaugo su vaizdiniu — kartais iš religijos pamokų, kartais iš pamokslų ar močiutės — kuriame piktas Dievas leidžia kažkam mirti bausmės forma, kad paskui pats suminkštėtų. Blaiviai ausiai tai skamba arba žiauriai, arba ciniškai, ir daugeliui žmonių tai stringa gerklėje, net jei kitaip krikščionybei jie nėra priešiški.

Šis puslapis mėgina sąžiningesnį atsakymą. Jis nenuglaisto ir neišnarsto to teisiškai. Jis sako, ką krikščionybė istoriškai iš tikrųjų teigia — ir kodėl prie šio atsakymo laikosi, nors jis visais laikais kėlė pasipriešinimą.

Keletas sąvokų iš pradžių

Skaitytojams be bažnytinio konteksto:

• Jėzus iš Nazareto buvo žydų keliaujantis mokytojas, gyvenęs pirmajame amžiuje romėnų okupuotoje Judėjos provincijoje. Krikščionybė papildomai teigia, kad jis buvo ir Dievas žmogaus pavidalu. Jis buvo nužudytas apie 30 metus po Kristaus romėnų valdžios, bausmės būdu, vadinamu nukryžiavimu.
• Kryžius yra krikščioniškas trumpinys tai egzekucijai — viešam romėnų Jėzaus nužudymui apie 30 metus.
• Prisikėlimas yra krikščionių teiginys, kad Jėzus po savo egzekucijos praėjus trims dienoms buvo matytas gyvas kelių vardais įvardytų liudytojų.
• Kristus yra titulas, o ne pavardė. Tai graikiškas hebrajiško žodžio Mašiach (Mesijas) vertimas — pateptasis, žydų tradicijoje seniai išpranašauta figūra.
• Nuodėmė krikščioniškoje kalboje nėra vien daryti kažką bloga. Tai platesnė būklė — būti ne tokiam, koks žmogus turėjo būti, — ir konkretūs veiksmai, plaukiantys iš tos būklės.
• Sutaikinimas yra žodis tam, kaip užgydomas dviejų pusių — čia žmogaus ir Dievo — įtrūkis. Angliškas atitikmuo atonement pažodžiui reiškia at-one-ment — vėl tapti viena su tuo, nuo kurio buvai atskirtas.
• Evangelijos yra keturi trumpi Jėzaus gyvenimo aprašymai — Mato, Morkaus, Luko ir Jono, — jo sekėjų užrašyti per kelis dešimtmečius po jo mirties.
• Paulius buvo vienas ankstyviausių krikščionių rašytojų. Apie trečdalį Naujojo Testamento sudaro jo laiškai.

Trumpas, sąžiningas atsakymas

Jėzus mirė todėl, kad krikščionybė teigia esant tikrą įtrūkį tarp žmogaus ir Dievo, kurio neįmanoma nugalėti geresniu elgesiu, — ir kad Dievas pats šį įtrūkį užvėrė iš savo pusės tokiu būdu, kuris jam kai ką kainavo. Kryžius nėra sąlyga, kad Dievas taptų geras. Jis yra tai, ką Dievo gerumas, jei jis rimtas, konkrečiai kainuoja.

Kas krikščioniškas atsakymas nėra

Prieš tikrąjį argumentą — trys vaizdiniai, paplitę tarp žmonių, kurių krikščionybė taip neteigia.

Tai nėra taip, kad piktas Dievas turėjo gauti savo auką, kol nusiramino. Tai sena karikatūra, ir ji nėra tai, ko mokė krikščioniška tradicija. Pačiuose tekstuose — pavyzdžiui, laiške, kurį Paulius rašė krikščionims Romoje — būtent Dievas visa tai pradeda, o ne yra permaldaujamas: "Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai." Judesio rodyklė eina nuo Dievo žmogui, o ne atvirkščiai.

Tai nėra taip, kad nekaltas žmogus buvo nubaustas už kaltą, nes kitaip nesueitų apskaita. Tai supaprastinta viena vėlesnių krikščionių teologijos aiškinimų versija, ir ji dažnai skamba šalčiau, nei yra iš tikrųjų. Krikščioniškas teiginys yra ne tas, kad bausmę perėmė nesusijęs trečias asmuo. Jis toks, kad Dievas pats, Jėzaus asmenyje, tai prisiėmė. Tai kitas paveikslas.

Tai nėra taip, kad kryžius tebūtų pavyzdys. Kai kurie žmonės — ir krikščionybės viduje — kryžių XIX amžiuje skaitė kaip vien meilės demonstraciją: Jėzus parodo, kaip toli siekia meilė, ir tai turi mus sujaudinti. Tai neklaidinga, bet tai ne viskas. Krikščionybė istoriškai laikėsi, kad ant kryžiaus įvyko kai kas tikra, o ne vien akivaizdu.

Kas krikščioniškas atsakymas iš tikrųjų yra

Krikščioniškas atsakymas turi kelis sluoksnius. Naujajame Testamente jis aprašomas keliais tarpusavyje susijusiais paveikslais — nė vienas jų atskirai nėra visa istorija.

Pirma: yra tikras įtrūkis. Krikščionybė labai rimtai priima tai, ką žmonės daro vieni kitiems ir patys sau. Ji tai vadina nuodėme — kas dažnai skamba mažiau, nei žodis mena. Nuodėmė nėra stalo manierų pažeidimas. Tai pastebėjimas, kad kažkas iš esmės nedera — tarp žmogaus ir žmogaus, tarp žmogaus ir jo paties, ir tarp žmogaus ir to, kuris jį padarė. Šio įtrūkio neišlyginsi pastangomis, nes tai ne sąskaita, kurią papildai, o sugadintas santykis.

Antra: teisingumas ir meilė nėra du pasirinkimai. Įprastas supriešinimas — Dievas yra arba teisingas, arba mylintis — nėra tai, ko mokė krikščionybė. Ji moko, kad Dievas yra ir viena, ir kita, ir kad jis tai mano rimtai. Meilė, tiesiog nutylinti neteisybę, nėra meilė — ji yra abejingumas aukoms. Teisingumas be meilės yra kerštas. Krikščionybė teigia, kad ant kryžiaus tuo pačiu metu išpildoma ir viena, ir kita, ir tai nebuvo pigu.

Trečia: kaštus prisiima pats Dievas. Tai savita krikščioniško teiginio dalis. Krikščioniškame pasakojime šventasis eina pas žmogų — ir tai darydamas miršta. Vieną iš ankstyviausių krikščionių himnų Paulius cituoja laiške krikščionims Filipuose: Jėzus turėjo dievišką pavidalą ir jį atidėjo, "jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties."

Ketvirta: tai tampa konkretu. Krikščioniškas teiginys yra ne tas, kad tai buvo gražus gestas, o kad kažkas tikrai įvyko. Jėzus miršta ne simboliškai — jis miršta ištroškęs, vienas, viešai nuogas, artimiausių draugų paliktas, egzekucijos rūšimi, kurią romėnai specialiai sukūrė, kad lėtai, per kelias valandas, sunaikintų žmogų. Tai buvo ne demonstracija. Tai buvo diena, trukusi tris valandas ir iš tikrųjų mirtina.

Kaip tai pasakė pats Jėzus

Jėzaus gyvenimo aprašymuose jis pats blaiviu sakiniu paaiškina, dėl ko atėjo. Morkaus evangelija jį cituoja — čia jis save vadina Žmogaus Sūnumi, posakiu, kuriuo dažnai kalba apie save: "Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį."

Žodis išpirka graikų kalboje yra iš turgaus gyvenimo — tai, kas sumokama, norint išpirkti vergą ar išlaisvinti belaisvį. Tai konkreti ekonominė kalba. Jėzus savo paties mirtį aprašo ne kaip tragišką nelaimę, o kaip tai, dėl ko jis atėjo. Tai neįprasta keliaujančio mokytojo savivoka.

Kitoje scenoje, Jono evangelijoje, prieš pat savo egzekuciją jis sako: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti." Krikščionybė šį sakinį suprato ne kaip teoriją, o kaip aprašymą to, kas įvyko kitą dieną.

Kas ant kryžiaus pajudėjo

Yra vieta, kurią teologijoje istoriškai dažnai laiko sunkiausiu sakiniu. Paulius rašo laiške krikščionims Korinte: "Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų padarė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu."

Išvertus tai reiškia: ant kryžiaus įvyko mainai. Tai, kas žmoguje yra įtrūkis, uždedama ant Jėzaus, — o tai, kas Jėzuje yra sveikata, priskiriama žmogui. Tai pagrindinis teiginys, ir jis nėra apdraustas teisine kalba. Tai teiginys apie tai, kas egzekucijos dieną iš tikrųjų įvyko lygmenyje, kurio plika akimi nesimatė.

Krikščionys istoriškai vartojo skirtingus paveikslus tam suprasti — išpirka, pavadavimas, sutaikinimas, pergalė prieš mirtį, meilės pavyzdys. Nė vienas jų nėra visa istorija. Jie visi yra prisiartinimai prie to, kas per didelė vienam paveikslui.

Dalis, kuri užbaigia atsakymą

Jei kryžius būtų buvęs pabaiga, Jėzus būtų tragiškas kankinys, kaip daug kitų. Tai, kas krikščionišką teiginį iš jaudinančios istorijos paverčia istoriniu teiginiu, yra tai, kas ateina praėjus trims dienoms: teiginys, kad Jėzus buvo matytas gyvas kelių vardais įvardytų liudytojų — įvykis, kurį krikščionys vadina prisikėlimu.

Be prisikėlimo kryžius yra viena egzekucija tarp daugelio. Su prisikėlimu jis yra viešas ženklas, kad tai, kas ant kryžiaus teigiama — įtrūkis užvertas, kaina sumokėta — patvirtinta. Paulius tai sako tiesiai: be prisikėlimo krikščionybė yra niekis. Istorinis klausimas, ar prisikėlimas iš tikrųjų įvyko, šioje svetainėje turi atskirą puslapį.

Ką tai turi bendra su tavimi

Jei krikščionybė teisi, tai ant kryžiaus užsivėrė kai kas, ko tau pačiam užverti nereikia. Tai ir yra esmė. Teiginys yra ne stenkis, ir tada Dievas taps geras, o Dievą sunkųjį darbą padarė pats; tu jį priimi.

Priimti čia reiškia ne sutikti, kad tai įvyko. Tai reiškia pripažinti, kad tau to reikia. Krikščionybė tai istoriškai dažnai aprašė žodžiu atsivertimas — ne savęs plakimas, o sąžiningumas, sakantis: tokia mano padėtis, ir aš savo jėgomis jos neapversiu. Aš priimu tai, ką Dievas siūlo.

Paskutinis dalykas

Verta pripažinti klausimą, kurį šioje vietoje turi daug žmonių. Jei Dievas gali tiesiog taip nuspręsti, kam apskritai reikia mirties? Sąžiningiausias atsakymas toks: nes atleidimas, kuris nieko nekainuoja, krikščioniškoje logikoje nieko nevertas. Kai draugas tau sako "atleidžiu tau, kad giliai mane įskaudinai", tas atleidimas turi kainą — jis pats neša žaizdą, užuot grąžinęs ją tau. Tai jam kai ką kainuoja. Tikras atleidimas visada toks. Tai ne pamiršimas, o sumokėjimas. Krikščionybė teigia, kad ant kryžiaus Dievas tai padarė tokiu mastu, kuris atitinka įtrūkio dydį.

O dabar ką?

Jei tai tave paliečia arba meta iššūkį ir nori su kuo nors apie tai pasikalbėti, gali tai padaryti. Mūsų pokalbis nemokamas, privatus ir tavo kalba. Nieko nereikia žinoti, nieko ruošti, jokios pozicijos užimti. Tu pradedi; tu jį baigi, kada panorėjęs.

Iš kur tai Biblijoje

• Morkaus 10,45 — "savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį"
• Romiečiams 5,8 — "Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai"
• Izaijo 53,4–6 — Senojo Testamento tekstas, kuriame krikščionys skaito kenčiančio teisiojo paveikslą
• 2 Korintiečiams 5,21 — "tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų padarė nuodėme"
• 1 Petro 2,24 — "jis pats savo kūnu užnešė mūsų nuodėmes ant medžio"
• Jono 15,13 — "nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti"