Kaip tapti krikščioniu?

Jei įrašei tai į paiešką, kažkas tavyje jau pajudėjo. Gal skaitei apie Jėzų ir kažkas prilipo. Gal ilgą laiką kažko trūko ir spėji, kad tai gali būti čia. Nesvarbu, kaip atsidūrei, tikras klausimas paprastas: jei žmogus norėtų iš tikrųjų su tuo pradėti, ką konkrečiai jis daro?

Šis puslapis atsako tiesiai, be bažnytinės kalbos. Nereikia jokių išankstinių žinių ir jokio ritualo, kad perskaitytum, kas seka.

Keletas sąvokų iš pradžių

Skaitytojams be bažnytinio konteksto:

• Jėzus iš Nazareto buvo žydų keliaujantis mokytojas, gyvenęs pirmajame amžiuje romėnų okupuotoje Judėjos provincijoje. Krikščionybė papildomai teigia, kad jis buvo ir Dievas žmogaus pavidalu. Jis buvo nužudytas apie 30 metus romėnų valdžios, bausmės būdu, vadinamu nukryžiavimu.
• Nuodėmė, krikščioniškame rašte, yra ne vien blogas elgesys, o platesnė būsena, kai gyvenama ne taip, kaip turėtų būti — ir konkretūs poelgiai, kylantys iš tos būsenos.
• Malonė yra krikščioniškas žodis nepelnytam palankumui — Dievas elgiasi su žmogumi gerumu, kurio šis neužsitarnavo ir negalėjo užsitarnauti.
• Atgaila yra apsisukimas — sutikimas su Dievu dėl to, kas negerai, ir krypties pakeitimas. Tai arčiau sąžiningumo nei savęs plakimo.
• Malda, krikščioniška prasme, yra kalbėjimasis su Dievu — kartais žodžiais, kartais be jų. Krikščionių tradicija maldą laiko pokalbiu, o ne pasirodymu.
• Prisikėlimas yra krikščionių teiginys, kad Jėzus po savo egzekucijos praėjus trims dienoms buvo matytas gyvas kelių vardais įvardytų liudytojų.

Trumpas, sąžiningas atsakymas

Krikščionybė teigia kai ką, kas daugelį stebina: tapti krikščioniu iš esmės nėra pasiekimas, kurį įvykdai. Tai pasitikėjimas, kurį suteiki. Krikščionybės teiginys yra tas, kad Jėzus jau padarė tai, kas turėjo būti padaryta, o žmogaus dalis — priimti tai, o ne užsidirbti. Konkretus veiksmas, prie kurio grįžta tradicija, yra paprastas apsisprendimas patikėti savo gyvenimą Jėzui ir pasakyti tai jam savo paties žodžiais.

Ko tai nereikalauja

Verta iš karto pašalinti kelias klaidingas prielaidas, nes jos stabdo daugybę žmonių.

Tai nereikalauja, kad pirma sutvarkytum savo gyvenimą. Krikščioniškas teiginys yra tiksliai priešingas — kad žmogus ateina toks, koks yra, sujauktas, ir tvarkymasis prasideda paskui, ne prieš. Vienas iš žinomiausių paties Jėzaus pasakojimų — apie sūnų, kuris iššvaistė viską ir grįžo namo laukdamas bausmės — vaizduoja tėvą, kuris pamatė jį "dar toli" ir nubėgo jo pasitikti. Bausmės pokalbio taip ir neįvyko.

Tai nereikalauja, kad pirma įveiktum visas abejones. Abejonės ir tikėjimas nėra priešybės; jie dažnai keliauja kartu. Nereikia būti tikram dėl visko, kad pradėtum.

Ir tai nereikalauja jokios ceremonijos, jokio mokesčio, jokios priklausomybės kokiai nors institucijai. Tai gali įvykti tyloje, vienam, be jokio liudytojo, išskyrus Dievą, kuriam, anot teiginio, tai skirta.

Kaip tai atrodo praktiškai

Tradicija tai apibendrina keliais paprastais judesiais — ne formule, kurią reikia tobulai atkartoti, o tikros širdies apibūdinimu.

Pirma, sąžingumas dėl to, kas negerai. Tai atgaila — ne savęs niekinimas, o paprastas pripažinimas, kad gyvenimas be Dievo yra sulaužytas ir kad tau reikia pagalbos. Vienas ankstyvas krikščionių vadovas, vardu Paulius, laiške krikščionims Romoje rašė, kad kelias prasideda nuo pripažinimo — lūpomis ir širdimi — kas iš tikrųjų yra Jėzus.

Antra, pasitikėjimas tuo, ką Jėzus padarė. Krikščioniškas teiginys yra tas, kad jo mirtis ir tai, kas po jos, atvėrė kelią atgal pas Dievą, kurio žmogus pats atverti negalėjo. Patikėti tuo — reiškia liautis bandžius užsidirbti sau kelią atgal ir priimti, kad jis jau atviras.

Trečia, pasakymas jam. Tai tiesiog malda — kalbėjimasis su Dievu paprastais žodžiais. Nėra reikalaujamo teksto. Žmogus gali pasakyti tiek pat paprastai, kiek: aš čia, aš sujauktas, tikiu, kad tu esi tikras, ir noriu, kad mano gyvenimas priklausytų tau. Anot vieno iš paskutinės Biblijos knygos aprašymų, Jėzus vaizduojamas sakantis: "Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu" — mintis ta, kad atidarymas priklauso žmogui.

Kas nutinka po to

Krikščionybė nesako, kad nuo tos akimirkos gyvenimas tampa lengvas ar kad visos problemos išnyksta. Ji sako kai ką konkretesnio: kad žmogus pereina iš gyvenimo, atskirto nuo Dievo, į gyvenimą su juo, ir kad tas naujas gyvenimas auga laikui bėgant, kaip auga bet kokie tikri santykiai.

Praktiniai kiti žingsniai paprasti: skaityti apie Jėzų pačiuose šaltiniuose (evangelijos, vadinamos Morkaus arba Jono, yra gera pradžia), toliau kalbėtis su Dievu ir, kai būsi pasiruošęs, rasti kitų žmonių, einančių ta pačia kryptimi. Bet nė vienas iš tų dalykų nėra sąlyga pradėti. Jie yra tai, kas seka.

O dabar ką?

Jei skaitai tai ir kažkas viduje sako, kad norėtum, bet nežinai, ar žodžiai teisingi, arba ką tiksliai jauti — apie tai gali pasikalbėti. Mūsų pokalbis nemokamas, privatus ir tavo kalba. Tu pradedi; tu jį baigi, kada panorėjęs.

Iš kur tai Biblijoje

• Romiečiams 10,9 — pripažinimas lūpomis ir širdimi
• Jono 1,12 — tiems, kurie jį priima, duodama tapti Dievo vaikais
• Efeziečiams 2,8–9 — išgelbėjimas dovana, ne užsitarnavimu
• Luko 15,20 — tėvas, bėgantis pasitikti grįžtančio sūnaus
• Apaštalų darbai 2,38 — ankstyviausias atsakymas į klausimą "ką mums daryti?"
• Apreiškimas 3,20 — "Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu"