Kaip skaityti Bibliją?

Jei įrašai tai į paieškos laukelį, tikriausiai spintoje turi Bibliją, kurios metų metus nevartei — arba niekada jos neskaitei ir dabar supranti nežinąs, nuo ko čia pradėti. Tai ne tavo išsilavinimo spraga. Biblija yra keistas leidinys, ir niekas nuo jos nepradeda natūraliai.

Šis puslapis yra sąžiningas vadovas. Jis nereikalauja jokio bažnytinio konteksto ir neelgiasi su tavimi kaip su seminaro naujoku. Jis sako, kas Biblija iš tikrųjų yra, kokia tvarka ją prasminga skaityti, kuris vertimas lietuviškai tikrai tinkamas ir ko galima tikėtis pakeliui.

Keletas sąvokų iš pradžių

Skaitytojams be bažnytinio konteksto:

• Biblija nėra viena knyga, o rinkinys raštų, rašytų maždaug per 1500 metų kelių dešimčių skirtingų autorių trimis kalbomis — hebrajų, aramėjų ir graikų. Ji suskirstyta į dvi dalis: Senąjį Testamentą (senesnę, iki Jėzaus, taip pat ir žydų šventraščius) ir Naująjį Testamentą (pirmojo amžiaus raštus apie Jėzų ir pirmuosius krikščionis).
• Evangelijos yra keturi trumpi Jėzaus gyvenimo aprašymai — Mato, Morkaus, Luko ir Jono — jo sekėjų surašyti per kelis dešimtmečius po jo mirties.
• Psalmynas yra 150 maldų ir eilėraščių rinkinys senesnėje Biblijos dalyje.
• Paulius buvo vienas ankstyviausių krikščionių rašytojų; maždaug trečdalį Naujojo Testamento sudaro jo laiškai.
• Jėzus iš Nazareto buvo žydų keliaujantis mokytojas, gyvenęs pirmajame amžiuje romėnų okupuotoje Judėjos provincijoje. Krikščionybė papildomai teigia, kad jis buvo ir Dievas žmogaus pavidalu. Jis buvo nužudytas apie 30 metus po Kristaus romėnų valdžios, bausmės būdu, vadinamu nukryžiavimu.
• Kristus yra titulas, o ne pavardė. Tai graikiškas hebrajiško žodžio Mašiach (Mesijas) vertimas — pateptasis, žydų tradicijoje seniai išpranašauta figūra.
• Amžinasis gyvenimas, krikščioniškuose raštuose, nėra tiesiog ilgai trunkantis gyvenimas. Tai tam tikra gyvenimo rūšis — tokia, kokią turi pats Dievas — kuri prasideda dar šiame gyvenime, kai žmogus sutaikomas su Dievu.

Trumpas, sąžiningas atsakymas

Pradėk nuo vieno iš keturių trumpų Jėzaus gyvenimo aprašymų, o ne nuo pradžios knygos. Susirask vertimą, kuris skaitomas šiuolaikinei ausiai (lietuviškai tikriausiai — Ekumeninis leidimas). Skaityk trumpais gabalais, reguliariai, su rašikliu ir užrašine. Nesitikėk, kad viską suprasi iš pirmo karto — niekas nesupranta.

Kas Biblija yra ir kas ji nėra

Prieš pereinant prie praktikos — vienas dalykas apie pačią medžiagą. Bibliją dažnai skaito neteisingai, nes prie jos prieinama su klaidingais lūkesčiais. Trys naudingos pataisos:

Ji nėra instrukcija. Biblija pirmiausia nėra gyvenimo taisyklių rinkinys, nors tokių ir turi. Ji daugiausia yra pasakojimas — istorijos žmonių, kurie turėjo reikalų su Dievu arba sprūdo nuo jo, ir tai, kas iš to išėjo. Atsitiktinė eilutė, skambanti kaip taisyklė, beveik visada stovi pasakojimo kontekste, kuris ir formuoja jos prasmę.

Ji sudėliota ne ta tvarka, kuria skirta skaityti. Turinio tvarka yra istorinis rūšiavimas, o ne pedagoginis. Jei pradedi nuo pirmo puslapio, atsiduri tekstuose, kurie sunkūs be viso kito. Tai tarsi fizikos vadovėlį pradėti nuo kvantinės mechanikos.

Ji ne vieno autoriaus. Tai biblioteka. Vienos knygos yra pasakojimas, kitos — eilėraščiai, dar kitos — laiškai, regėjimai ar įstatymų tekstai. Kiekviena knyga veikia pagal savo taisykles. Laiško neskaitai kaip psalmės, o psalmės — kaip istorinės knygos.

Nuo kokio vertimo pradėti

Lietuviškai pasirinkimas paprastesnis nei kai kuriose didesnėse kalbose, bet vertimas vis tiek svarbus — sunkiai skaitomas tekstas gali sugadinti visą patirtį.

Pirmam kontaktui:

• Ekumeninis leidimas (A. Rubšio ir Č. Kavaliausko). Tai plačiausiai naudojamas šiuolaikinis lietuviškas vertimas — aiškus, sklandus, priimtinas ir bažnyčią lankančiam, ir jos nelankančiam skaitytojui. Jį lengva rasti internete nemokamai.

Kas vėliau, jei susidomėsi tikslumu: verta pasižiūrėti keletą vertimų greta — palyginimas dažnai atskleidžia, kur originalas leidžia skirtingus atspalvius. Kai kurios senesnės lietuviškos versijos (pavyzdžiui, ankstesnis J. Skvirecko vertimas) turi archaišką kalbą ir pirmam kontaktui mažiau tinka, bet naudingos lyginant.

Abejodamas rinkis Ekumeninį leidimą. Jis rimtas, skaitomas ir laisvai prieinamas internete.

Nuo ko pradėti

Svarbiausia šio puslapio rekomendacija, ir ji ne tokia, kokios dauguma tikisi: nepradėk nuo pradžios knygos. Pirmoji Biblijos knyga (Pradžios knyga) puiki, bet ji nėra ta pradžia, kurios daugumai reikia. Joje archaiška kalba, senos giminės linijos, sunkūs pasakojimai, be viso kito likę mįslingi.

Vietoj to pradėk nuo vieno iš keturių Jėzaus gyvenimo aprašymų. Pati krikščioniška tradicija šiuos keturis — Mato, Morkaus, Luko, Jono — laiko visos knygos centru. Visa, kas prieš juos, veda link jų; visa, kas po jų, iš jų gyvena. Jėzus vienoje scenoje sako dviem mokiniams, kad Mozė ir visi pranašai — vadinasi, visa senesnė Biblijos dalis — kalbėjo apie jį. Biblija yra ne dorovės pamokymų rinkinys, o pasakojimas, kuris teka link vieno asmens.

Konkreti rekomendacija pirmiesiems trims mėnesiams:

1 mėnuo: Morkaus. Morkaus evangelija yra trumpiausias Jėzaus gyvenimo aprašymas — apie 16 trumpų skyrių, patogiai įveikiamų per porą savaičių, skaitant po skyrių per dieną. Ji pasakojama greitai, tiesiai, be ilgų kalbų. Skaitosi kaip reportažas, o ne kaip teologinis traktatas. Jei nori perskaityti tik vieną dalyką, perskaityk būtent šitą.

2 mėnuo: Luko ir Jono. Luko evangelija — ilgiausias ir kruopščiausias iš keturių aprašymų, su dėmesiu paribio žmonėms. Jono evangelija — kitoniškas iš keturių: apmąstantis, su ilgomis Jėzaus kalbomis, teologiškai gilesnis. Abu priklauso pirmosioms skaitytinoms vietoms.

3 mėnuo: Psalmynas ir vienas Pauliaus laiškas. Psalmynas yra žydų ir krikščionių maldos mokykla. Skaityk lėtai, ne iš eilės, o mažomis dozėmis — gal po dvi per dieną. Jos parodo, kaip galima kalbėti su Dievu, net kai kaip tik abejoji ar pyksti. Šalia — vienas trumpesnių Pauliaus laiškų, pavyzdžiui, Filipiečiams (4 skyriai) arba Romiečiams (16 skyrių, sunkesnis, bet esminis).

Jei po šių trijų mėnesių norėsi tęsti, gali imti tyrinėti Senąjį Testamentą — su Pradžios knyga (dabar jau pasiruošęs), Patarlių knyga arba Izaijo knyga.

Kaip skaityti

Nėra vieno teisingo metodo, bet keli dalykai patirtį pastebimai pagerina.

Mažomis dozėmis, reguliariai. Dvidešimt minučių per dieną duoda daugiau nei trys valandos kartą per savaitę. Biblija ne romanas, kurį prarysi; ji veikiau kraštovaizdis, kurį pereini.

Su rašikliu ir užrašine. Užsirašyk, kas paliečia, kas erzina, ko nesupranti. Tai apsaugo nuo pasyvaus skaitymo.

Klausk, koks tai žanras. Prieš aiškindamas eilutę, paklausk, koks tai tekstas. Eilutė iš Psalmyno veikia kitaip nei eilutė iš įstatymų knygos, o toji — kitaip nei eilutė iš laiško. Tai užkerta kelią dažniausiai neteisingo skaitymo rūšiai.

Nesistenk visko suprasti iškart. Kai kurios vietos po metų staiga nušvinta. Kai kurios lieka mįslingos. Tai normalu. Kas geba pakęsti supratimo spragą, skaito geriau.

Su paprastu klausimu. Sena krikščioniškos praktikos priemonė — trys klausimai kiekvienam gabalui: Ką sako tekstas? — Ką jis sako apie Dievą ir apie žmogų? — Ką tai reiškia mano gyvenimui? Ne kiekviena vieta turi tiesioginį pritaikymą, bet klausimai verčia skaityti atidžiai.

Ko tikėtis

Trys sąžiningi pastebėjimai.

Užklius sunkios vietos. Prievarta, vergystė, keisti ritualai, giminių sąrašai, tekstai, kurie tau atrodys moraliai atgrasūs. Tai ne Biblijos nesėkmė, o dalis to, kas ji yra — senas leidinys, aprašantis pasaulį, kuriame gimė, su viskuo, kas tam priklauso. Krikščionių mokytojai šimtmečiais mėgino skaityti, kaip šias vietas suprasti visumos kontekste. Tau nebūtina to daryti vienam — bet neleisk, kad sunkios vietos taptų tavo išėjimu.

Rasi vietų, kurios pataikys tiesiai. Sakinių, kurie staiga tiksliai tinka tavo padėčiai, nors parašyti prieš tūkstančius metų. Tai gerai žinoma patirtis. Krikščioniška tradicija supranta tai ne kaip atsitiktinumą, o kaip tai, kam skaitoma — tekstai parašyti taip, kad prakalbėtų.

Bus tarpsnių, kai niekas neprakalbės. Ir tai normalu. Vis tiek skaityk toliau. Šimtmečių senumo vienuolynų praktika tokį metą vadina sausąja atkarpa ir laiko jį ne nesėkme, o kelio dalimi.

Jei tai tau religinis veiksmas

Jei darai tai ne vien literatūriškai, o kaip ieškantis tikro susitikimo: krikščioniška tradicija pataria trumpai pasimelsti prieš pradedant. Nieko sudėtingo. Maždaug: "Dieve, jei nori man kalbėti šiuo tekstu, padaryk mane atidų." Tai dažnai pakeičia tai, kas vyksta skaitant.

Sąrašas, kad greitai rastum

Jei kaip tik esi tam tikroje padėtyje, štai keletas konkrečių patarimų, ką verta skaityti:

• Jei reikia paguodos: Psalmyno 23, 27, 34, 46, 91, 103, 121, 139.
• Jei abejoji: Morkaus 9,14–29 (tėvas su sakiniu "tikiu, padėk mano netikėjimui!") ir Judo laiškas, 22 eilutė ("pasigailėkite tų, kurie abejoja").
• Jei neši kaltę: Luko 15 (palyginimas apie sūnų palaidūną) ir Psalmyno 51.
• Jei nori žinoti, kas buvo Jėzus: Morkaus evangelija, paskui Jono evangelija.
• Jei esi skausme: Jobo knyga (ilga, bet didžiausia Biblijos knyga apie kančią) ir Jeremijo Raudos 3.
• Jei ieškai prasmės: Mokytojo knyga (stulbinamai egzistencinė Senojo Testamento refleksija) ir Romiečiams 8.

O dabar ką?

Jei pradedi skaityti ir kyla klausimų, kuriuos sunku pajudinti iš vietos, apie juos gali su kuo nors pasikalbėti. Mūsų pokalbis nemokamas, privatus ir tavo kalba. Tau nereikia nieko ruošti. Tu pradedi; tu jį baigi, kada panorėjęs.

Iš kur tai Biblijoje

• 2 Timotiejui 3,16–17 — krikščioniškas teiginys apie Rašto reikšmę
• Psalmyno 1,1–3 — vaizdinys žmogaus, kuris tarsi medis prie vandens
• Luko 24,27 — Jėzus perskaito visą Bibliją kaip nukreiptą į jį
• Jono 5,39 — "jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą" — Raštas nurodo anapus savęs
• Mato 7,24–27 — apie žodžio klausytoją ir vykdytoją
• Hebrajams 4,12 — "Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas"