Kodėl Dievas leidžia kančią?
Jei šito klausi ne abstrakčiai, o iš konkrečios situacijos — šis puslapis mėgina priimti tave rimtai. Be pamaldžių frazių.
5 min. skaitymo · Envoy Mission redakcija · Atnaujinta 2026 m. liepos 8 d.
Dauguma žmonių, įrašančių tai į paieškos laukelį, klausia ne tuščioje erdvėje. Kažkas įvyko arba vyksta kaip tik dabar, ir "kodėl Dievas tai leidžia" yra vieninteliai tinkantys žodžiai. Tad prieš bet ką kita: jei čia atsidūrei iš tokios skausmo vietos, šis puslapis tau, ir mes tai rimtai.
Tau nereikia būti religingam, kad skaitytum, kas seka. Puslapis atveria, ką krikščionybė konkrečiai teigia apie kančią — o tu gali tai priimti kaip vienos tradicijos konkretų atsakymą, aiškia kalba, kad palygintum su tuo, ką dar esi bandęs.
Keletas sąvokų iš pradžių
Skaitytojams be bažnytinio konteksto:
- Jėzus iš Nazareto buvo žydų keliaujantis mokytojas, gyvenęs pirmajame amžiuje romėnų okupuotoje Judėjos provincijoje. Krikščionybė papildomai teigia, kad jis buvo ir Dievas žmogaus pavidalu. Jis buvo nužudytas apie 30 metus po Kristaus romėnų valdžios, bausmės būdu, vadinamu nukryžiavimu.
- Kryžius yra krikščioniškas trumpinys tai egzekucijai — viešam romėnų Jėzaus nužudymui apie 30 metus.
- Prisikėlimas yra krikščionių teiginys, kad Jėzus po savo egzekucijos praėjus trims dienoms buvo matytas gyvas kelių vardais įvardytų liudytojų.
- Kristus yra titulas, o ne pavardė. Tai graikiškas hebrajiško žodžio Mašiach (Mesijas) vertimas — pateptasis, žydų tradicijoje seniai išpranašauta figūra.
- Evangelijos yra keturi trumpi Jėzaus gyvenimo aprašymai — Mato, Morkaus, Luko ir Jono, — jo sekėjų užrašyti per kelis dešimtmečius po jo mirties.
- Adomas pirmuosiuose Biblijos skyriuose yra pirmojo žmogaus vardas. Vėlesni rašytojai vartoja Adomą kaip trumpinį žmonijai, kokia ji tapo — palūžusiai, mirtingai, toli nuo to, kokia turėjo būti.
Trumpas, sąžiningas atsakymas
Krikščionybė neturi švaraus filosofinio kančios sprendimo. Ji turi kai ką kita ir keistesnio: teiginį, kad Dievas pats įžengė į kančią, užuot ją paaiškinęs ir nustūmęs į šalį.
Ko krikščionybė nesako
Prieš tikrąjį argumentą — trys dalykai, kurių krikščionybė neteigia, nors žmonės jai dažnai juos priskiria.
Ji neteigia, kad tavo kančia yra bausmė. Evangelijose Jėzaus konkrečiai klausiama, ar žmogus kenčia todėl, kad nusidėjo jis pats ar jo tėvai. Jo atsakymas — ne. Krikščionybė istoriškai aprašė pasaulį, kuriame kančia tapo sistemine, — o ne tokį, kuriame kiekviena tragedija yra moralinė apyskaita.
Ji neteigia, kad kančia yra pamoka, kurią turi išmokti. Kartais kančia žmogų pakeičia — bet krikščionybė to niekada nesiūlė kaip priežasties, kodėl ji nutiko. "Visa tai turi savo prasmę" nėra krikščioniška pozicija. Tai silpna paguodos formulė, kurią uždeda kiti.
Ji neteigia, kad Dievas žiūri nedalyvaudamas. Tai turbūt svarbiausias taškas. Nutolusio Dievo, kuris pasaulį pastumia ir atsilošia, vaizdinys nėra tas, kurį pateikia krikščionybė, — ir ne tas, kurį Naujajame Testamente piešia Jėzus.
Dievas neliko už skausmo ribų
Krikščioniškos istorijos centre yra Dievas, kuris neliko už skausmo ribų. Anot vieno Jėzaus gyvenimo aprašymo — Jono evangelijos — Jėzus stovėjo prie draugo kapo ir verkė. Tekstas priduria, kad jis kaip tik ketino prikelti jį iš numirusių. Jis žinojo, kas bus toliau, — ir vis tiek verkė.
Tai neįprasta scena senoviniame religiniame tekste. Tai ne mokymas apie kančią. Tai paveikslas to, ką Dievas daro, matydamas gedintį žmogų.
Pagrindinis krikščioniškas teiginys apie kančią yra ne "Dievas turi planą, tad ištverk". Jis toks: "Dievas nepasiliko nuošalyje. Jis įžengė vidun."
Pati egzekucija yra atsakymas labiau nei bet koks sakinys
Aštriausias to paveikslas yra pati Jėzaus mirtis. Jis buvo nužudytas politinės kankynės būdu, egzekucijos rūšimi, kurią romėnai specialiai sukūrė, kad lėtai, per kelias valandas, sunaikintų žmogų. Jis mirė ištroškęs, vienas, viešai nuogas, artimiausių draugų paliktas. Vienas iš keturių gyvenimo aprašymų sako, kad paskutinėmis valandomis jis šaukė žodžius iš seno raudos psalmės: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?"
Jei krikščionybė teisi, tai Dievas pats pasirinko pereiti per tai — ne todėl, kad turėjo, o kad nepaliktų vienų tų, kurie eina per panašius dalykus. Krikščionių teologas Dietrichas Bonhoefferis, 1945 metais nacių pakartas, likus kelioms savaitėms iki mirties rašė iš kalėjimo: "Tik kenčiantis Dievas gali padėti."
Tai kitoks atsakymas nei dauguma atsakymų, kuriuos žmonės siūlo į klausimą "kodėl kančia?". Tai ne paaiškinimas. Tai solidarumas.
Yra vieša viltis, turinti pagrindą
Tai antroji atrama. Krikščioniškas teiginys yra ne tik tas, kad Dievas dalijasi skausmu, bet ir tas, kad jis jį nugalėjo. Tas pats Jėzus, kuris buvo nužudytas, anot krikščionių tradicijos, praėjus trims dienoms išėjo iš savo kapo — įvykis, kurį krikščionys vadina prisikėlimu.
Tai ne vien pamaldi istorija. Tai teiginys, kad mirtis neturi paskutinio žodžio — ne todėl, kad kažkas taip pasakė, o todėl, kad kažkas konkretaus įvyko. Paulius, vienas ankstyviausių krikščionių rašytojų, laiške krikščionims Korinte rašė: "Kristus buvo prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis."
Esmė yra ne ta, kad prisikėlimas paverstų tavo konkrečią kančią prasminga. To jis nedaro. Esmė ta, kad dabar yra vieša, istorinė priežastis manyti, jog kančia neturi paskutinio žodžio, — ne todėl, kad kažkas taip teigia, o todėl, kad kažkas įvyko.
Kas šis atsakymas nėra
Tai nėra paaiškinimas, kodėl tau kaip tik dabar nutinka tai, kas nutinka. Krikščionybė šio atsakymo niekada nežadėjo. Tai, ką ji siūlo, ne mažiau sąžininga: kad savo skausme tu ne vienas, kad tas, kuris padarė visatą, žiūri į jį ne iš tolo, o pats yra per jį perėjęs, ir kad istorijos pabaiga yra ne skausmas.
Paskutinė Biblijos knyga pabaigą aprašo taip: "Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o jis pats, Dievas su jais, bus jų Dievas. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo."
Paveikslas yra ne tas, kad kančia būtų beprasmiškai paaiškinta ir nustumta. Paveikslas yra tas, kad Dievas asmeniškai nušluosto ašaras. Tai konkretus gestas, o ne metafizinis argumentas.
O dabar ką?
Jei tai skaitai kaip tik dabar iš ūmios situacijos ir tau reikia žodžių, kurie ateitų ne iš vadovėlio, gali su kuo nors pasikalbėti. Mūsų pokalbis nemokamas, privatus ir tavo kalba. Tau nereikia būti krikščioniu, nereikia užimti pozicijos, nereikia nieko ruošti. Tu pradedi; tu jį baigi, kada panorėjęs.
Iš kur tai Biblijoje
- Jono 11,33–35 — Jėzus verkia prie draugo kapo
- Romiečiams 8,18–22 — visa kūrinija tarsi gimdymo skausmuose
- Psalmynas 34,19 — "Viešpats arti tų, kurių širdis sudužusi"
- 2 Korintiečiams 1,3–4 — paguoda, kuri perduodama toliau
- 1 Korintiečiams 15,20–26 — "kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis"
- Apreiškimas 21,3–4 — "Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių"
Jei esi krizėje arba kyla minčių pakenkti sau: Lietuvoje skubi pagalba — 112. Nemokamą, konfidencialią emocinę paramą teikia, pavyzdžiui, „Jaunimo linija" ir „Pagalbos linija". Nebūtina viską spręsti vienam.