Kodėl geriems žmonėms nutinka blogi dalykai?

Šį klausimą anksčiau ar vėliau užduoda beveik kiekvienas — kartais tyliai, kažkur pasąmonės kampe, kartais visai konkrečią dieną, kai nutinka kažkas netikėto ir nepataisomo. Ne atsitiktinai būtent tokia forma šiais laikais dažniausiai užduodamas klausimas apie Dievą. Ir ne atsitiktinai tai bene sąžiningiausia to klausimo forma.

Šis puslapis bando atsakyti neišglaistydamas to, kas sunku, ir nepabėgdamas į kažkokią moralinę buhalteriją, kur gėris turėtų automatiškai atsipirkti.

Keletas sąvokų iš pradžių

Skaitytojams be bažnytinio konteksto:

• Jėzus iš Nazareto buvo žydų keliaujantis mokytojas, gyvenęs pirmajame amžiuje romėnų okupuotoje Judėjos provincijoje. Krikščionybė papildomai teigia, kad jis buvo ir Dievas žmogaus pavidalu. Jis buvo nužudytas apie 30 metus po Kristaus romėnų valdžios, bausmės būdu, vadinamu nukryžiavimu.
• Evangelijos yra keturi trumpi Jėzaus gyvenimo aprašymai — Mato, Morkaus, Luko ir Jono — jo sekėjų surašyti per kelis dešimtmečius po jo mirties.
• Paulius buvo vienas ankstyviausių krikščionių rašytojų. Maždaug trečdalį Naujojo Testamento (pirmojo amžiaus raštų apie Jėzų ir pirmuosius krikščionis) sudaro jo laiškai.
• Jobas yra pagrindinis seno Senojo Testamento (senesnės, ikikrikščioniškos Biblijos dalies) veikėjas knygos, kuri būtent šį klausimą ir nagrinėja — ką reiškia, kai viską praranda žmogus, nepadaręs nieko akivaizdžiai bloga.
• Nuodėmė, krikščioniškuose raštuose, nėra vien nepadorus elgesys. Tai platesnė būsena, kai žmogus išsiderinęs iš to, kaip turėtų būti, ir konkretūs veiksmai, kylantys iš tos būsenos. Nusidėjėliai — žmonės tokioje būsenoje, o Pauliaus žodyne tai reiškia visus.
• Kryžius yra krikščioniškas trumpinys tai egzekucijai — viešam romėnų Jėzaus nužudymui apie 30 metus.
• Prisikėlimas yra krikščionių teiginys, kad Jėzus po savo egzekucijos praėjus trims dienoms buvo matytas gyvas kelių vardais įvardytų liudytojų.

Trumpas, sąžiningas atsakymas

Krikščionybė neturi atsakymo tipo "štai kaip veikia sąskaitų suvedimas." Tai, ką ji konkrečiai sako, eina visai kita kryptimi — ji tiesiogiai prieštarauja logikai, kad kentėjimas yra užmokestis pagal nuopelnus; ji rimtai priima kančią kaip sistemišką, o ne asmeninę; ir savo atsakymą įtvirtina ne abstrakčioje teorijoje, o konkrečioje dienoje ir konkrečiame žmoguje.

Klausimas už klausimo

Prieš pereinant prie paties argumento — vienas dalykas apie patį klausimą. "Kodėl geriems žmonėms nutinka blogi dalykai?" jau savyje slepia prielaidą: kad kentėjimas turėtų būti moralinė buhalterija. Kad gerą žmogų turėtų lydėti ir geras likimas. Ši prielaida labai gili daugelyje kultūrų — taip pat ir lietuviškoje, kuri iš dalies laiko save pasaulietiška, tačiau tebeneša seną nuostatą, kad teisingas gyvenimas turėtų būti apdovanotas, o už nedorybę ateis atpildas.

Krikščionybė šios prielaidos niekada nepalaikė. Priešingai — ji dažnai su ja grūmėsi. Viena didžiausių Biblijos knygų, Jobo knyga, keturiasdešimt skyrių skiria klausimui, kas nutinka, kai neabejotinai dorą žmogų ištinka visų dalykų netektis. Visa knygos esmė ta, kad nuopelnų logika neišsipildo — ir kad Jobo draugai, taikantys būtent šią logiką, knygos pabaigoje sulaukia paties Dievo priekaišto.

Tai reiškia, kad patį klausimą reikia performuluoti. Iš tikrųjų jis skamba ne kodėl sugriūna buhalterija, o: kodėl pasaulis sutvarkytas taip, kad buhalterija apskritai neišsiveda?

Kaip pats Jėzus tvarkėsi su „nuopelnų" klausimu

Evangelijose yra dvi scenos, kur Jėzaus tiesiai klausiama pagal nuopelnų logiką. Abu atsakymai reikšmingi.

Pirmoje — Luko aprašyme — kai kurie žmonės papasakoja Jėzui apie būrį galilėjiečių, kuriuos romėnų valdytojas Pilotas nužudė aukojimo metu. Neišsakytas klausimas: ar jie buvo blogesni už kitus? Jėzus klausimą apverčia: "Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius, kad taip nukentėjo? Ne, sakau jums." Paskui jis prideda kitą pavyzdį — Jeruzalėje sugriuvusį bokštą, po kuriuo žuvo aštuoniolika žmonių — ir pakartoja tą patį. Ne. Jie nebuvo blogesni.

Antroje — Jono aprašyme — Jėzus pamato aklą gimusį vyrą. Jo mokiniai klausia: "Mokytojau, kas nusidėjo — jis pats ar jo tėvai, kad gimė aklas?" Ir tai nuopelnų logika. Jėzus atsako: "Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai." Vėl aiškus ne.

Tai labai aiški pozicija. Krikščionybė niekada nemokė, kad kiekviena konkreti kančia yra bausmė už konkrečią kaltę. Šią mintį — kurią kartais girdi pateikiamą kaip krikščionišką — atmetė pats Jėzus.

Ką krikščionybė sako vietoj to

Jei nuopelnų atsakymas atkrenta, kas lieka? Krikščionybė duoda dviejų dalių atsakymą.

Pirma: sugadintas visas pasaulis, o ne pavieniai žmonės. Krikščioniškas pasakojimas aprašo pasaulį, kuriame kažkas iš esmės išsprūdo iš vietos — ne tik moraliai, bet ir struktūriškai. Liga, stichinės nelaimės, mirtis, visa, ką galėtume vadinti netyčine kančia, telpa į šį aprašymą. Paulius, laiške krikščionims Romoje, tai nusako neįprastu vaizdiniu: "Juk žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebekenčia gimdymo skausmus." Pati kūrinija esą yra gimdymo būsenoje — vadinasi, skausme, kuris veda link kažko, o ne skausme kaip galutinėje būsenoje.

Tai nėra paaiškinimas, kodėl būtent tau nutiko tai, kas nutiko. Tai pasaulio, kuriame gyveni, aprašymas — ir jis blaivesnis nei nuopelnų prielaida. Jis sako: kančia nėra asmeniškai nutaikyta į tave. Ji taip pat nėra įrodymas, kad su tavimi kažkas negerai. Tai dalis to, ką reiškia gyventi pasaulyje, kuris nėra toks, koks buvo sumanytas.

Antra: ne suvedama — o įžengiama. Štai kas krikščionybėje savita. Kiti atsakymai į kančią palieka Dievą arba kažkur toli, arba abejingai stebintį iš šalies. Krikščioniškas atsakymas teigia, kad tas, kuris sukūrė visatą, pats įžengė į kančią. Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra aštriausia šio teiginio forma. Jis miršta ne abstrakčioje teorijoje. Jis miršta politinės kančios metu — ištroškęs, vienišas, viešai nurengtas, artimiausių draugų paliktas — ir gale sušunka eilutę iš senos žydų raudos: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?"

Jei Jėzus yra tai, ką teigia krikščionybė — Dievas žmogaus pavidalu — tuomet tai ir yra atsakymas: Dievas nepasiliko nuošalyje. Vokiečių teologas Dietrichas Bonhoefferis, 1945 metais nacių pakartas, likus kelioms savaitėms iki mirties iš kalėjimo rašė: "Tik kenčiantis Dievas gali padėti."

Kodėl geri žmonės nėra tikroji problema

Čia reikia sąžiningai pasakyti dalyką, kuris įprastame pokalbyje apie šį klausimą paprastai peršokamas. Krikščioniška tradicija nedrąsiai vadina bet ką geru — ne todėl, kad būtų pesimistiška, o todėl, kad žodį geras ima labai rimtai. Pats Jėzus vienoje scenoje sako: "Niekas nėra geras, tik vienas Dievas." Tai ne įžeidimas klausiančiajam. Tai pastebėjimas, kad kiekvienas žmogus yra abu iškart — sumanytas gerumui ir persmelktas įtrūkių.

Klausimo tai nepakeičia: lieka atvira žaizda, kai kenčia mielas, doras žmogus. Bet tai reiškia, kad klausimas iš tiesų skamba ne "kodėl likimas ištinka nekaltuosius?" — tarsi kas nors galėtų pretenduoti į absoliutų nekaltumą — o: "kodėl pasaulis sutvarkytas taip, kad kančia nepagaili ir ne tų?" Į šį tikslesnį klausimą krikščionybė ir turi tą atsakymą, kuris pateiktas aukščiau.

Vietos, kur pati Biblija abejoja

Verta pastebėti, kad Biblija šio klausimo neslepia. Priešingai.

Viena psalmė — 73-ioji — prasideda tuo, kad jos autorius mato, jog nedoriesiems akivaizdžiai sekasi geriau nei jam: "Mano kojos vos nepaslydo, koja vos nepaslydo, nes pavydėjau pagyrūnams, matydamas, kaip klesti nedorėliai." Tai nuopelnų klausimas žydų ir krikščionių kalba, ir jis stovi Biblijoje, o ne yra iš jos išbrauktas. Atsakymas, kurį duoda psalmė, nėra greitas — tai laipsniškas žvilgsnio persislinkimas laike.

Jobo knyga dar aiškesnė. Jobas praranda vaikus, turtą, sveikatą. Jo draugai bando jį paaiškinti nuopelnų argumentais ("tikriausiai kažką padarei ne taip"). Jobas atsisako su tuo sutikti. Knygos pabaigoje įsiterpia pats Dievas ir pripažįsta teisų ne draugus, o Jobą. Krikščioniška tradicija tai skaito taip: kas savo skausme atmeta nuopelnų paaiškinimą ir maištauja prieš Dievą, tas arčiau tiesos nei tas, kuris savo skausmui suteikia tvarkingą moralinę formą.

Ko tavo skausme reikia, bet čia to nėra

Sunku tai, kad šis atsakymas negydo to, kas dabar skauda. Tai teologinis atsakymas, ir jis sąžiningesnis nei dauguma — bet jis nepakeičia to, ko tikriausiai reikia, kai ką tik nutiko kažkas konkretaus.

Tau greičiausiai reikia kito: laiko, žmogaus, kuris išklausytų, tradicijos, kuri tavo skausmui duotų vietos, o ne skubėtų jį paaiškinti. Krikščionybė siūlo visus tris, bet siūlo juos konkrečiose vietose, o ne viename atsakyme viename puslapyje.

Sąžiningas patarimas: jei dabar esi ūmiame gedule, neieškok toliau argumentų. Paskaityk Jeremijo Raudas — trumpą Biblijos knygą, kuri visa sudaryta vien iš skausmo — arba raudų psalmes (Psalmyno 22, 38, 42, 88). Jos suteikia skausmui žodžius ir nemėgina jo paaiškinti. Tai ne mažiau krikščioniška. Veikiau tai senesnė ir išmintingesnė forma.

Konkretus žingsnis

Jei klausimas tau dabar rūpi:

• Jei įmanoma, atskirk savo konkrečią kančią nuo bendro klausimo. Bendras klausimas turi atsakymą. Tavo konkreti kančia jo neturi — ir tai ne krikščionybės nesėkmė, o sąžiningumas, kurio ji laikosi jau du tūkstančius metų.
• Pasakyk tai Dievui atvirai. Gali sakyti viską, ką iš tikrųjų galvoji. Raudų psalmės parodo, kaip.
• Susirask žmogų. Šį klausimą sunku nešti vienam. Terapeutas, sielovadininkas, blaivus draugas — jie ne mažiau krikščioniško atsakymo dalis nei teologinis paaiškinimas.
• Palauk laiko, prieš priimdamas galutinį sprendimą dėl Dievo. Skausmo įkarštyje ne metas visam laikui nuspręsti, ką tiki.

O dabar ką?

Jei skaitai tai iš konkretaus skausmo, apie tai gali su kuo nors pasikalbėti. Mūsų pokalbis nemokamas, privatus ir tavo kalba. Tau nereikia nieko ruošti ar užimti kokios nors pozicijos. Tu pradedi; tu jį baigi, kada panorėjęs.

Iš kur tai Biblijoje

• Luko 13,1–5 — Jėzus atmeta „nuopelnų" paaiškinimą kančiai
• Jono 9,1–3 — "nei jis nusidėjo, nei jo tėvai"
• Jobo 1,8–12 — Jobo knygos įžanga
• Mato 5,45 — "jis leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems"
• Romiečiams 8,18–23 — visa kūrinija "tebedūsauja ir tebekenčia gimdymo skausmus"
• Psalmyno 73,1–3 — "pavydėjau pagyrūnams"

---

Jei šią akimirką esi ūmioje krizėje arba galvoji apie savižudybę: skubi pagalba — 112. Emocinę paramą nemokamai teikia „Jaunimo linija" (8 800 28888) ir „Vilties" linija. Šis puslapis gali palaukti.